„Prieš savaitę Povilas su Luna išvyko į tėtės ir dukros kelionę po Europą mašina – aplankė Varšuvą, draugus Berlyne, galiausiai, per Alpes atlėkė iki Italijos“, – su Delfi širdį virpinančio siurprizo užkulisiais dalijosi pašnekovė.
„Dar prieš jiedviem iškeliaujant, Povilui gimė idėja nustebinti Luną – kad nieko jai nežinant, atskrisčiau iki Italijos.
Lunai pasakėme, kad jei Berlyne įmes pinigėlį į fontaną, gali būti, kad jos svajonė, jog mama prisijungtų prie atostogų, išsipildys. Luna dar paklausė, ar jei ji mes ne savo, o tėtės pinigus, šansas norui tapti realybe tas pats“, – šyptelėjo mergaitės mama.
Berlyne pinigėlį mažoji Luna įmetė, tačiau mama tą akimirką neatsirado.
„Nepagalvojome, kad penkiametei norėsis noro išsipildymo čia ir dabar, – pripažino Rimantė. – Tuomet jiedu su Povilu sutarė, kad turi surasti dar vieną tobulą fontaną ir jau abu panorėti.“
Tėtis su dukrele nuvyko prie ypatingo fontano, įsikūrusio pasakiškoje vietoje – Villa Monastero, Varenna miestelyje, prie Komo ežero.
Būtent ten ir įvyko filmo verta akimirka – mamos ir jos šeimos susitikimas.
„Pagaliau! Pagaliau! Pagaliau! Susitikom! Turbūt vienoje gražiausių vietų pasaulyje, kur galėjome tai padaryti, sukūrėme stebuklą savo stebuklui.
Svajojame patys ir norus pildome patys. Niekas kitas, tik mes esame tie stebuklingi fontanai ir laimę nešančios monetos.
Būkim dažniau Kalėdų Seneliais, fėjomis ir vienaragiais vieni kitiems ir patys sau.
Ačiū, mano meile, Povilai, kad visada visada įveli mane į filmų vertas istorijas. Esi mano gyvenimo režisierius!“ – jautriai socialiniuose tinkluose skelbė R. Kulvinskytė.
Delfi pasiteiravus, ką tą akimirką Rimantė jautė savo širdyje ir ar nebuvo sunku nuslėpti šį sumanymą nuo dukros, pašnekovė patikino, kad visa apimantis jaudulys buvo užliejęs ir ją, ir jos vyrą.
„Prisipažinsiu, baisiai jaudinomės abu su Povilu nuo tos akimirkos, kai idėja gimė! Buvo reikalų nuo Lunos nuslėpti, kad ne Vilniuje, o Italijoje esu... Paskutinėmis akimirkomis, kai jau gavau žinutę iš Povilo, kad jiedu jau leidžiasi fontano link, galvojau, apsivemsiu iš jaudulio, – neslėpė ji. – Emocijų buvo kalnas visiems. Lunai tikrai buvo lengvas šokas. O praėjus pirminiam jauduliui, ji viena po kitos ėmė mesti monetas į fontaną. Pirmas noras buvo: „Atskraidinti visą jos mokyklą ir klasiokus į Italiją“.
Labai džiaugiuosi, kad Povilas kelionę pavertė tokia ypatinga. Dar nežinia, kam didesnis stebuklo jausmas – Lunai ar mums.“