„Buvo siautulingi laikai. Tuo metu man jie labai patiko. Buvau jauna. Man buvo įdomi šokių muzika. Neslėpsiu, kad po daugumos koncertų vykdavo audringi vakarėliai. Tuo metu atrodė, kad tai yra super normalu. Užtruko, kol suvokiau, kad taip nėra. Visada būdavau tarp bohemos ir šou verslo, visur dalyvaudavau. Kai pradėjau visą šį reikalą, buvau visai vaikas, o mane supdavo vyresni žmonės. Net nebūdavo klausimų, kas geria, kas negeria, kas lieka, kas nelieka. Atrodydavo, kad tai yra kieta. O po to, kai pastebi, jog viskas atsiliepia sveikatai, psichikai, kai atsiduri ligoninėse ir negali dainuoti koncerte, jautiesi kaip šūdas. Negali gyventi be stiprių raminamųjų vaistų, be daktarų. Tada gal ir supranti, kad tau tai nėra taip tinkama. Tas „rockstar“ gyvenimas man niekada ir nepritiko. Tik jaunystėje galvodavau: „Ai, nesvarbu, ką kūnelis sako, dar atkentėsi, mamule“. Aš buvau „hardcore“, – atviravo Justė.
Vakarėlis su pabėgėliu, peršauta koja
Ji pasakojo, kad, jeigu po vakarėlio naktiniame klube kažkur pastebėdavo pianiną – užvaldydavo šį instrumentą ir iki 10 ryto bičiuliams traukdavo šlagerius.
Ryški istorija iš praeities – vakarėlis Peru su vyriškiu, peršauta koja. „Su Donatu išvykome į Peru. Aišku, visai kitomis paskatomis – tai buvo dvasinė kelionė. Ta dvasinė kelionė baigėsi labai įdomiai, tragiškai. Nusprendėme, ką mes čia sau meluojame, varome „pasitūsinti“ į Limą. Nuėjome pavakarieniauti į vietelę, kurioje man žiauriai patiko vienas barmenas. Jo vardas buvo Chesus. Supratau, kad šito žmogaus mums su Donatu reikia palaukti. Kai jis baigė darbą, pradėjome gerti [burneles]. Jis pasiūlė: „Sulaukime vieno mano draugelio ir kartu varysime į klubą“. Gerai.
Paskutinis vakaras Limoje, kitą dieną laukia skrydis. Ir ateina jo draugas. O jis – pabėgėlis iš Venesuelos. Jis atvaro su tokia „gariūnine“ taše ir su peršauta koja. Aš dar teiravausi: „Mes rimtai varome į klubą?“. Su ta taše, peršauta koja ir Jėzumi varome į homoseksualų ir transeksualų klubą, kuris – per penkis aukštus. Apsaugos darbuotojams buvo įdomu, iš kur tas kraujas, bet aš jiems įrodinėjau, kad tai mano draugas, jį reikia įleisti. Vis dėlto jam buvo liepta atidaryti tašę, o joje – visokie skudurai. Ten buvo tokia tragikomedija. Kontekstas – labai juokingas, bet buvo gaila to žmogaus. Visus grynuosius, penkis šimtus eurų, atidavėme jam. Bet aš nelabai galiu papasakoti, kaip mes iš Limos atsiradome Europoje, nes nelabai žinau“, – juokėsi Jazzu.
Pašėlusiais laikais atlikėja atsikando ir riebaus klubų kultūros kąsnelio. Deja, vienas įvykis ją taip sukrėtė, kad dabar mieliau renkasi pasibuvimus su draugais namuose.
„Mano klubai labai greitai „užsirišo“ ties „Absento fėjomis“ ir „Opium“. Du ispanai man [į kokteilį] įpylė narkotikų. Ir paskui Manfre (didžėjus Manfredas, red.) mane rado kažkur parkritusią. Tada man pasidarė labai baisu. Galvojau: „Kokį velnią aš darau su savo gyvenimu?“ Tai buvo ženklas iš visatos, kad reikia sustoti. Po šito tapau tokia buitine alkoholike. Man neįdomu klubai. Gal pasenau, gal per daug tūsinausi savo gyvenime. Bet dabar man reikia turinio, kurio klube aš nerandu. Geros, gražios muzikos galiu pasiklausyti ir namuose, mažesnėse kompanijose. Man reikia dalintis, kalbėtis“, – patikino Jazzu.
Po Justės namų stogu – įvairiaspalvės asmenybės
Na, o Justės namuose sau vietos rado įvairių spalvų asmenybės. „Pas mane po vienu stogu tilpdavo visas LGBT, pusė viešai pažįstamų kunigų, dar pusė mafijozų ir visi rasdavo bendrą kalbą. Nes aš esu tokia žmogus-traukos centras. Po daug metų suprantu, kad sėdžiu su vienu iš savo dvasios tėvų, Evaldu Daruliu, atskrenda mano [partnerė] iš Indijos, su kuria aš medituoju, tada su chebra varome kažkur į gamtą užsiimti gamtos medicina. Viskas telpa mano gyvenime. Galvoju: kaip viskas taip greitai galėjo pasikeisti? Ir man visa tai tinka. Aš jaučiu, kad viskas, ką mes susigalvojome ateidami į šitą žemę, viskas jau ir vyksta. O paskui mes jau laviruojame, priimame teisingus sprendimus. Mano gyvenime vietos yra visiems dievams. Ir tai labai gražu“, – dalijosi pašnekovė.
Pašėlę laikai, anot Justės – jau praeitis: „Dabar noriu daug pinigų, dėmesio ir kad žmonės, kurie ateina į mano koncertus, žinotų, ką gaus“.
Vis dėlto sukaupusi daugybę įvairiapusių patirčių, dainininkė įgijo nerašytą titulą – „depresijos karalienė“.
„Bet aš tokia esu – melancholikė. Užtai ir dainos mano tokios. Keista. Nes net anksčiau pritaikius šokių muziką, jose vis tiek kalbėdavau apie meilę, jausmus. Šiaip esu prieraišus žmogus. Pagal zodiaką aš – jautis, kuris prisiriša prie vietų, žmonių, situacijų. Bet depresija – skambus žodis, kuriuo negalima per daug disponuoti ar su juo juokauti. Nėra tai juokingas dalykas. Juo reikia užsiimti, prašyti pagalbos. Manau, kad aš tiesiog turėjau labai gerą terapiją. O ta terapija – muzika. Žmonės mane per ją pažįsta. Mano muzika daug keitėsi, aš pati daug keičiausi. Iš tamsos perėjau į šviesą.
Ta depresija gimus Majui virto į kažkokį kitą dalyką. Tiesą sakant, kadangi aš labai buvau pratusi dainas rašyti iš skausmo, išgyvenimų, man buvo labai sudėtinga surasti raktą, kaip rašyti dainas iš laimės. Tad aš visą laiką nuo scenos linkėdavau kiekvienam kasdienės laimės. Kažkur surasti jos bent krislelį. Kai gimė Majus, esu laiminga kasdien. <...> Dabar suprantu, jeigu aš gyva, rasiu dar daug raktų į gyvenimą. Majus išgelbėjo mano gyvybę. Kadangi šiandien jis yra čia, noriu jam kai ką pasakyti: „Majau, aš tave labai myliu“, – ploti publiką privertė pašnekovė.
Tapusi mama Justė tikina kur kas atsakingiau žiūrinti į savo pasirinkimus. „Man labai yra klaiku, kai tėvai baliavoja prie savo vaikų. Aš manau, kad būtent ties mano karta viskas keičiasi ir turi pasikeisti“, – patikino pašnekovė.
„X Faktorių“ stebėdama namuose komentuoja atviriau
Interviu buvo paliesta ir „X Faktoriaus“ tema. Šou, kuriame ilgus metus teisėjauja, ji stengiasi būti kuo nuoširdesnė. Vis dėlto už uždarų durų į dalyvius žvelgia kur kas atviriau.
„Meluoti netenka. Tiesiog reikia adekvačiai dėlioti sakinius, kadangi gali labai greitai įžeisti žmogų. Mano misija visai kitokia. Aš sau iškart pasakiau, kad einu ten būti teisinga sau ir kitam. Tačiau nebūtinai pasakyti iki galo.
Norėčiau paminėti savo gerą draugą Saulių Prūsaitį, kuomet mes jau ne tiesioginiame eteryje sėdime ir žiūrime „X Faktorių“, ir susirašinėjame visus dalyvius iš naujo ir kita kalba. Tai, ką iš tikrųjų sakytume. Galvojame: „Ot, Samas pinigų nemoka daryt“. Užtektų manęs, Prūsaičio ir mūsų susirašinėjimo“, – atviravo Jazzu.