„Esu tokio amžiaus, kai atsikėlus ryte ne visada būna gera taip, kaip norėtųsi. Todėl tenka imtis dvasinės jogos“, – sako šypsena ir optimizmu viešumoje spinduliuojanti, tačiau vienumoje vis dažniau apie bėgantį laiką susimąstanti dokumentinių filmų režisierė Janina Lapinskaitė.
Daugelio tarptautinių festivalių laureatė, geriausia praėjusių metų aktore pripažinta moteris galėtų mėgautis tuo, ko gyvenime pasiekė ir jaustis laiminga. Tačiau taip nėra. Laimingiausia sako jau buvusi – jaunystėje, kai dirbo televizijoje. Ir nei darbo, nei laiko neplanavo.
„Laimingiausias [laikotarpis] dėl to, kad jis buvo pačiu laiku, nes aš turėjau laiko auginti vaikus, turėti galvoje tokią ramią būseną. Kad televizijoje tais laikais kankintų kažkokia nemiga, ką tu kitą dieną filmuosi, kaip filmuosi, to nebuvo. Viskas buvo aišku.
Manęs dažnai klausia, kodėl tave, miestietę, domina kaimo žmonės, domina vadinamieji „pakraščių žmonės“, kurie nelabai įdomūs. Aš galvoju, kad tai yra atspindys tų momentų, kai dirbant televizijoje matydavau žmones po 10 minučių, po 5 minutes, jų tikrąsias problemas – ir jos kaupiasi. Paskui, kada atsirado galimybė kurti, filmuose atsirado ilgesni pasimatymai su tais žmonėmis“, – pasakoja J. Lapinskaitė.
Darbas su vaikais buvo kančia
Tiesa, į dideles draugystes nesileisdavo. Apskritai draugus moteris gali suskaičiuoti ant rankų pirštų. Tačiau bendradarbių buvo daug. Tarp jų – ir tikros ekrano žvaigždės: Gražina Bigelytė, Juozas Baranauskas, Vytautas Kybartas. Merginai iš Šiaulių, iš provincijos, jie atrodydavo nežemiški, svarbūs. Jauna režisierė įsivaizdavo, kad jos profesija taip pat labai svarbi, tačiau karjerą teko pradėti nuo nereikšmingų vaikiškų laidelių.
„Tas darbas su vaikais man buvo tokia kančia, kad po kiek laiko, kai pamatydavau autobusą su ženklu „vaikai“, mane pradėdavo krėsti. Ir aš galvojau, kad aš niekada neištekėsiu, niekada neturėsiu vaikų, nes tas vaikų šurmulys, kai aš negaliu suprasti, kaip su jais susitvarkyti... Kai aš pagaliau užaugau ir idėjiškai, ir meniškai, kad man leido dirbti su jaunimu – tai reiškė važiuoti, filmuoti, man buvo atokvėpis, nes aš radau bendrumą [su jais]“, – prisimena režisierė.
Negalėjo patikėti, kad yra nebereikalinga
Iki Atgimimo televizijoje Janina spėjo sukurti pirmąsias dokumentines juostas apie vadinamuosius „paribių žmones“ – „Iš skruzdėlių gyvenimo“, „Iš elfų gyvenimo“. Pasipylė kvietimai į festivalius, tarptautiniai apdovanojimai. Talentinga režisierė tikėjo, kad viskas taip ir bus, kad galės daryti tai, kas patinka, bet staiga atėjo laikas, kai jos planai pasidarė niekam neįdomūs.
„Vieną dieną pasakė, kad esu tiesiog nebereikalinga. Keista, bet kurį laiką negalėjau to suvokti, net nepatikėjau. Galvojau, kad aš reikalinga, nes kaip tik dabar atiduodu tai, ką galiu, o man pasakė, kad aš nebereikalinga. Pasakė, kad netgi gerą išeitinę duos, tik išeik iš čia.
Prisimenu tas dienas, kada reikėjo su tuo susitaikyti. Iš pradžių apėmė juokas, o paskui suvokiau, kad tai yra raštelis, kuriame nurodyta data, ir dabar turiu paprasčiausiai ieškoti vietos kitur. Aš visada žinojau, kas yra laisvo menininko statusas, nes taip dirbo mano vyras: gauna filmą – dirba, neturi filmo – nedirba. Man tas buvo ne naujiena“, – sako J. Lapinskaitė.
Kaip tik tuo metu režisierės mokytojas Henrikas Šablevičius pakvietė ją dirbti pedagoginį darbą: „Apie tokį darbą aš gyvenime negalvojau. Aš su vaikais – mane purtė nuo to. Nesvarbu kokie, kad ir užaugę, bet kad aš dirbčiau su studentais! Dabar kartais mano studentai sako: „Baikit, baikit, dėstytoja, mes niekada nedirbsim pedagoginio darbo“. Bet aš žinau, kad niekada nesakyk niekada“.
Žengti į kino pasaulį buvo baugu
O tada įvyko stebuklas: anapilin išeidamas režisierius H. Šablevičius jai patikėjo brangiausią savo kūrinį – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įkurtą Kino ir televizijos katedrą. Janina už tai jam labai dėkinga. Prasitaria – iki šiol mintyse su mokytoju pasitaria, kreipiasi patarimo. To paties prašo ir savo vyro kino režisieriaus Algimanto Puipos.
„Vyras mano gyvenime – kaip ir visi į moterų gyvenimą ateinantys vyrai. Jis – netikėtas, nes niekada nežinai, koks jis bus – tas vienintelis, nepakartojamas. Ir tas mano vienintelis nepakartojamas atėjo į mano gyvenimą jau būdamas pats režisierius. Tada aš dirbau dar televizijoje. Tai yra žmogus, kuris, iš vienos pusės, mane pastūmė į kiną. Iš kitos pusės, jo dėka aš ilgą laiką bijojau to, nes mačiau, ką reiškia kino gamyba.
Aš matydavau, kad tai nėra 6 ar 8 darbo valandos, tai gali būti 24 darbo valandos. Aš matydavau, kad jo galvai nėra poilsio. Be to, man atrodo, bijojau, kad į tą pasaulį aš negaliu žengti, nes esu per smulki, per silpna šitam pasauliui“, – prisipažįsta J. Lapinskaitė.
Tačiau, pasak režisierės, vyras jos niekada nenutolino nuo kino pasaulio: „Jam visada reikėjo žmogaus, kuriam jis kiekvieną vakarą galėtų išsipasakoti, kokia buvo diena. Taip pat jis nebuvo asmenybė, kuri tokia, na, gera kaip gėlė. Jis buvo pilnas įvairių savybių, tad niekada neleisdavo nurimti ir tikėtis, kad gyvenimas tekės ramia vaga“.
Pergalės buvo priskiriamos vyrui
Būtent Algimantas Janinos gyvenimą pakreipė kita vaga, paragino imtis dokumentinio kino, kuriame tuo metu dominavo vyrai. Iki tol šeimos, namų ritmu gyvenusi Janina prasitaria – vyras ją išmetė iš šio ramybės traukinio ir, nepaisydamas kalbų ir apkalbų, pastatė prieš kino kameras.
„Būti režisieriaus žmona nėra lengva. Juokingai dabar atrodo, bet pirmosios mano tarptautinės pergalės būdavo man tarsi nepriskiriamos – sakoma, kad čia jos vyras padarė. Lyg tas vyras turėjo galimybių pasaulyje kažkam daryti įtaką. Algimantas išvis nemėgsta dokumentikos, jis nesuvokia to kūrybos metodo, jis sako, kad jam dokumentika yra nesuprantama žemė. Mes esam du skirtingi žmonės. Mes – bendra šeima, mūsų vaikai yra bendri, bet kūryboje mes nesame vienas ir tas pats žmogus.
Manymas, kad negalėsiu padaryti kažko, mane žeisdavo. Vyras ne vieną kartą prieš tai buvo siūlęs stoti prieš kamerą kaip aktorei, bet aš visą laiką sakydavau: ne, ne, ne. Ir tada pasiūlė suvaidinti „Elzėj iš Gilijos“. Suvaidinti tokį pakankamai dramatišką ir sudėtingą vaidmenį buvo galbūt įrodymas ir sau pačiai, ir, iš kitos pusės, [buvo pasakymas]: pagaliau jūs nutilkit visi, aš nesu vien tik už vyro pečių, aš galiu!“, – sako J. Lapinskaitė.
Ilgas ir graudus atsisveikinimas su Monika
Režisierė taip pat jau gali kalbėti apie laimę ir kančią, jos tykančias abipus kameros. Tačiau to nedaro. Teprimena esanti neprofesionali aktorė, todėl vaidmenys filmuose „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Elzė iš Gilijos“, ir ypač paskutinis Monikos vaidmuo filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ jai buvo sudėtingi.
„Bijočiau pasakyti, kad aš stodama prieš kamerą vaidinau. Man atrodė, kad aš savotiškai gyvenau. Būdavo toks periodas, kai tos pamainos baigėsi, gyveni savo gyvenimą ir ne tą pačią dieną filmavimas, bet pradedi jausti, kad vieną ir kitą dalyką vertini jau nebūtinai kaip Janina, o yra dar kažkas, ta kažkokia Monika. Labai keistas periodas.
Tik tada, kai prasidėjo filmo rodymas ekranuose, ir kai aš ateidavau pristatyti filmo jau kaip aktorė, ir aš išeidavau, o ekrane pasilikdavo Monika, aš važiuodavau į kitą miestą, tada pradėjau jausti keistą atsisveikinimą. Bet tai labai skausmingas atsisveikinimas, kai atsisveikini su labai geru draugu, kuriam labai daug ką išsipasakojai, ir atrodo, kad tas draugas dabar sės į traukinį ir išvažiuos. Toks buvo mano ilgas atsisveikinimas su Monika. Ir dabar graudu, kad ji išvažiavo“, – sako J. Lapinskaitė.
Grįžo prie dokumentikos
Šiaurietiško grožio etalonu neretai pavadinama režisierė niekada nesibrovė į kadrą. Verčiau pati čiupdavo kamerą ir su ja sekiodavo paskui jai įdomius žmones. Dažniausiai moteris. Sako, kad jai visada rūpėjo parodyti, kas slypi po moters oda. Jai pavyko, tačiau šlovė galvos neapsuko – apsukusi ratą vaidybiniame kine grįžo į dokumentiką.
„Aš grįžau prie dokumentikos ir jau praktiškai baigtas yra dokumentinis filmas „Vakar bus rytoj“. Ateina toks laikas, kad kuo daugiau metų, tuo labiau supranti, kiek daug visko neįvertinai.
Nors atrodo, kad kuo daugiau gyveni, tuo daugiau pažįsti. O iš tikrųjų aš gyvenime pradėjau suvokti: kuo greičiau metai bėga, o ypač kai jie persirita per tam tikrą kalnelį, ir jau reikia suvokti, kad nebekyli, o leidiesi, pradedi suprasti, kiek daug visko nepamatai.
Visą laiką atrodė, kad aš visas knygas perskaitysiu vėliau, spėsiu, viską spėsiu. Man atrodo, kad dabar, kai mano toks solidus amžius, aš pradėjau vertinti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką ir suvokti, kad to, ko aš dar nespėjau pamatyt, noriu pamatyti, pajusti“, – sako J. Lapinskaitė.
Nugalėjo vandens baimę
Norint pajusti, pamatyti, neretai pasitaiko tikrų išbandymų. Janina prisimena, kaip vieno jos filmo herojus jai, tarsi pelenei, liepė atlikti tris užduotis – pareikalavo įrodyti, ką ji pati sugeba. Ir tik tada sutiko filmuotis. Tačiau moteris nepyksta ir sako, kad tai buvo postūmis patirti tai, ko niekada nebūtų patyrusi.
„Bronius iš „Traukinys stovi 5 minutes“, kai aš paprašiau, kad jis filmuotųsi, pasakė: na, gerai, jeigu atliksit tris užduotis; pirma – pasisupsi sūpynėse. Sakau: labai paprastas dalykas – sutinku. Antras dalykas – kadangi jis parasparniu skraido, liepė pakilti parasparniu. Čia jau buvo truputį baisiau, bet dėl herojaus viską padarysi. Sutikau. O trečias – kadangi jis nardydavo upėje, tai sako: tu dar panersi po vandeniu.
Pirmą darbą, sakiau, iškart galiu padaryti – pasisupti sūpynėse. Išeinu ir iškart padarau. Sakau, kur tos sūpynės? Sako, kad kieme. Aš išeinu, o pasirodo ten tos kosmonautiškos sūpynės, su kuriomis reikia persiversti per galvą. Tai pririšo rankas, kojas, įsiūbavo ir liepė verstis. Pasirodo, aš neturiu jėgų tai padaryti. Tas darbas, kuris atrodė pats paprasčiausias, niekaip nepasidavė man, nes reikia mokėt, gebėt. Bronius man sako: reiks pasimokyt, va, tau batai, virvės, galėsi čia atvažiuoti, kiekvieną kartą galėsi mokytis mano kieme, bet reiks tau persiversti su tom supynėm“, – pasakoja J. Lapinskaitė.
Pasidžiaugia tik tuo, kad tąsyk vyras nepareikalavo, jog Janina viena pakiltų parasparniu. Nugalėjusi nemenką baimę ir pakilusi parasparniu su savo filmo herojumi pamatė, kad žemė iš paukščio skrydžio labai graži. O įspūdžiai po priverstinio pasiskraidymo buvo fantastiški.
„Toliau buvo paskutinė užduotis. O aš taip bijau vandens, esu skendusi ir nardyti, užsidėti tą kostiumą… Tačiau pernai vasarą jis vis atsiveždavo savo kostiumą ir sakydavo: na, jau dabar abu nersim, aš laikysiu tavo ranką, tu tik nebijok. Mes panėrėme upėje. Upė, kurią aš pažinojau daugybę metų, kurioje maudydavausi – Žeimena.
Ir staiga aš panėriau į tokį fantastišką pasaulį, ir mačiau šalia žmogų, kuris visą laiką buvo šalia manęs, ranka ištiesta. Kai išnėriau, pasakiau vienintelį dalyką: Dieve, kaip aš noriu nardyti! Ir mano šeimyna man padovanojo Kalėdom nardymo kostiumą, tai dabar aš galėsiu nardyti!“, – džiaugiasi režisierė.
Atsigauna kaime
Moteris prasitaria: būna visko – būna sunku dvasiškai, finansiškai. Jai arba jos artimiesiems. Todėl pasitelkus dvasinę jogą neretai tenka sau įsakyti – pasižadu jaustis laiminga. Tačiau praėjus kuriam laikui laimė išblėsta. Nes užsiprogramuoti būti laimingam, pasak Janinos, neįmanoma.
„Aš nesu apsaugota tarsi kažkokiam cilindre nuo visokių rūpesčių. Aš esu lygiai toks pats žmogus, kuriam ir skauda, ir kuris turi labai daug problemų. Jos lygiai tokios pačios, kokias patiria normalus žmogus. Ir kartais mano kaimas yra tam, kad aš tarsi išsivalyčiau, kad įvertinčiau tą akimirką. Aš neinu išpažinties bažnyčioje. Nors sakau, kad tikrai yra kažkas aukščiau už mus, bet neperžengiu savyje kažko.
Tai aš išeinu į mišką ir tai yra mano išpažintis. Aš mintyse pasakau tai, ką aš blogo padariau, pergalvoju tai, ką aš noriu padaryti. Tai būna mano išsivalymas. Aš parvažiuoju į miestą, kuris ūžia tarsi fabrikas, bet galvoju – aš turėjau tris dienas kaime ir dabar turiu jėgų“, – sako J. Lapinskaitė.