– Jurga, tu spėjai pasiekti viską, ką gali pasiekti dainininkas Lietuvoje: visi apdovanojimai, auksiniai kompaktinės plokštelės tiražai, į tavo koncertus graibstomi bilietai. Ar dar liko tikslų?
– Aš nesureikšminu apdovanojimų. Jie – tik paskatinimas, bet jokiu būdu ne tikslas. Todėl, jei jų ir nebūtų, didelio smūgio nejausčiau. Dirbau ne dėl apdovanojimų, o kad atsisukus atgal nebūtų gėda pasižiūrėti.
– Panašu, kad net Fortūna tau buvo palanki.
– Kai žmogus daro tai, kas jam smagu, ką geriausiai moka, ir aplinkybės būna palankios. Bet būna ir tokių dienų, kad neduok tu Dieve. Jų tiesiog nesimato viešai. Visi mes – žmonės, su savais nuosmukiais ir pakilimais.
– Atsiimdama vieną apdonavojimą esi pasakiusi, kad muzika išgelbės pasaulį. Nuo ko jį reikia gelbėti? Ir ar muzika iš tiesų gelbsti?
– Muzika yra viena iš gelbėtojų. Šiuolaikiniam žmogui, nejaučiam pagrindo po kojomis, ji labai reikalinga. Anksčiau, kol turėjome su kuo kovoti, žinojome, kad mūsų tikslas – laisvė. Ją gavę supratome, kad vien laisvės neužtenka, kad pasaulis pilnas dalykų, kurių neturėtų būti. Reikia atsvaros, atramos taškų. Kartais per koncertus mane aplanko pilnatvė. Man taip būna. Tikiuosi publikai taip pat?
– Atsisakymas priimti apdovanojimą iš Vilniaus mero Juozo Imbraso rankų tavo portretui suteikė ryškią drąsos spalvą. Ar tu visad tokia drąsi?
– Nesu ta, kuri labai drąsiai elgtųsi. Ir tąkart buvo sunku. Tiesiog jaučiau, kad turiu pasielgti kaip tik taip.
– Prisimeni savo debiutą scenoje?
– Dar mokykloje. Buvau labai susireikšminusi. Vyko mūsų improvizacija Mačernio “Vizijų” tema. Vienu pirštu brazdinau gitarą, visi dainavome. Klasės draugas mušė būgną. Dabar tai atrodo juokinga, o tada buvo labai rimtas renginys.
– Baimė, nerimas, jaudulys su laiku praeina? O gal prie jų įpriprantama?
– Baimei ir nerimui vietos širdyje yra visuomet. Dažnai pagalvoju, o kas, jei nepasiseks? Užsimirštu tik kurdama dainas. Kai atsisėdu prie kompiuterio, dėlioju būsimos dainos formą, žodžius, koreguoju melodiją, tada visiškai nesinervinu.
– Kaip manai, koks yra tavo klausytojas?
– Kuo toliau, tuo paprastesnis man atrodo jo paveikslas. Anksčiau maniau, kad tai turėtų būti žmonės, kuriems pabodo tai, kas vyksta Lietuvos popscenoje. O dabar savo klausytojus aš matau kaip vaikus, paauglius, kurie dar rašo su gramatinėmis klaidomis. Ne amžiaus prasme – yra žmonių, išgyvenančių antrąją savo jaunystę. Man regis, ne metai, o nuoširdumo poreikis čia kur kas svarbiau. Visi ieško tikros emocijos.
– Ne per didelė atsakomybė viešai deklaruoti nuoširdumą? Juk ne kiekvieno koncerto metu norisi atsiverti?
– Ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad esu nuoširdi, bet buvo ir tokių koncertų, kai jaučiau, kad kontaktas su publika sunkiai mezgasi. Galvojau, kas čia vyksta, kodėl? Paskui pamačiau, kad kiekvieną kartą koncertai būna skirtingi. Labai daug priklauso nuo būsenos, kurią atsineši pats. Būna dienų, kai visai nesinori dalyti širdies. Tada tiesiog kalbuosi su žmonėmis apie tai, kas man svarbu.
– Baigei žurnalistikos ir viešųjų ryšių mokslus, dirbai televizijoje, tačiau kuo toliau, tuo mažiau tavo kelias siejasi su įgyta profesija. Gal studijos tebuvo atspirties taškas tolimesniems siekiams?
– Aš norėjau susirasti veiklą, kuri mane nuramintų. Žurnalistikoje nebuvo ramu. Muzika man yra vienintelis toks dalykas. Dabar jau ir knyga atsirado. Žmogus negali panirti tik į vieną sritį, jei yra tokio charakterio, kaip aš. Man būdinga daug darbų vienu metu. Dabar susidomėjau filmavimu ir montažu. Gavau pasiulymą ir pamaniau, kad visą laiką to labai norėjau. Kada, jei ne dabar? O žurnalistika man – tikrai labai brangi sfera, aš į ją dar grįšiu. Bet sugrįšiu įgujusi patirties ir gebėjimo kažką pasakyti.
– Populiarumas visada turi savo kainą: tampi viešas asmuo, kurio gyvenimas – kaip po padidinamuoju stiklu. Ar tai neslegia?
– Slegia tik tuomet, kai žmonės klausia, kaip tau sekasi, o tu lyg tyčia tuo metu nieko nedarai, tau – ramumos metas. Tada sutrinki, atrodo, kad užsiimi nesąmonėmis, reikėtų kažką dirbti, kurti. Šiaip tai aš ne iš tų žmonių, kurie sėdėtų rankas sudėję.
– Įvertinimas, labiausiai paglostęs tavo širdį.
– Po koncerto Slovėnijoje prie manęs priėjo moteris ir paklausė, kodėl dainuoju angliškai. Anot jos, lietuviškai man daug gražiau išeina. Vadinasi, žmonėms nereikia suprasti kažkokios kalbos. Jiems reikia emocijos! Man tai buvo atradimas. Netikėjau, kad gali taip būti.
– Dainuoji apie namus, kuriuose karaliauja melas. Duodama interviu mini namus, kuriuose daug tyłos. Kokie iš tikrųjų tavo namai?
– Mano namuose yra tyłos, yra ir basikeikianti katė. Tiesa, dabar jau nebesikeikia (nusijuokia), vadinasi, geriau gyventi pradėjo. Užeina ji į kambarį, dairosi didelėmis akimis, tarsi pirmą kartą matytų. Katė didelė ir stora, beveik ilgo plauko. Lietuvė maišyta su rusų mėlynuoju.
– Ar mėgsti tvarką?
– Taip, bet – savo tvarką. Iš tiesų aš nesu tvarkinga ir manau, kad tvarka tam ir yra, kad apsiverstum, o paskui vėl tvarkytum. Tą darau dažnai... Aš alergiška dulkėms.
– Tavo spintoje yra drabužis, kurio niekada nesirengtum eidama į gatvę?
– Dabar jau yra (kaltai šypsosi). Vadybininkas neleido jo dėvėti. Taip ir pasakė – žmonės pagalvos, kad tau nuvažiavo stogas. Pelės kombinezonas. Kai su juo pasirodžiau viešumoje, pajutau, kad visi labai keistai į mane žiūri. Taip, tarsi būčiau iš teatro išlindusi. Kombenezonas – toks pilkas, apsmukęs, klynas palei kelius. Raudonas su trupučiu pilko. Į gatvę su juo daugiau nebedrįstu eiti, bet po kaimus lakstysiu, katinus gąsdinsiu. Tą kombinezoną įsigyjau iš dizainerės Dovilės Gudačiauskaitės kolekcijos.
– Tau svarbi drabužį kūrusio dizainerio pavardė?
– Asmeniškai man tai svarbu. Ilgai bendraujame su Dovile. Man artimas jos požiūris į gyvenimą, jos vaikiškas moteriškumas. kartais ją aplankau, įsigyju kokių rūbelių. Kažkada nežinojau, ką reiškia turėti drabužį, kurio daugiau niekas neturi. Labai geras jausmas. Jis parinktas pagal tavo dydį, charakterį, netgi siūtas specialiai – tiesiog žinai, kad tas drabužis yra tavo.
– Vaikiškas moteriškumas – terminas, kurį galima pritaikyti ir tau?
– Dabar tai tikrai, nes pradėjau rašyti pasakas (šypsosi). O šiaip tai manyje kokios keturios Jurgos gyvena: viena užsidepresavusi, kita – išprotėjusi linksmuolė, trečia – mylinti moteris, ketvirta – kūrybos ugnikalnis. Visų keturių Jurgų mintys skirtingos. Tik moralinės normos vienodos.
– Gana plačiai pasklido kalbos, kad tu laukiesi.
– Apie tai aš nešnekėsiu. Jokių komentarų. Kuriantis žmogus turi teisę kalbėti apie tai, ką jis daro, o ne apie tai, kas vyksta už jo namų durų. Ten – mano asmeninė erdvė. Galiu pasakyti tik tiek: laimės pagrindas šiame pasaulyje yra šeima. Aš jos labai noriu. Nesu senmergė ar vienišas genijus, klajojantis po pasaulį. Tai – ne mano tikslas.
– Ar tiesa, kad turi daug praktikos su vaikais? Tu tikrai – septyniskart teta?
– Taip, bet aš vaikų visą laiką klaikiai bijojau. Jie man atrodo tokie nenuspėjami, nuoširdūs ir tiesmuki, o tai labai gąsdina. Bendraudamas su vaiku negali būti nenuoširdus. O aš, kaip ir dauguma lietuvių, linkusi slėpti savo jausmus. Tikiuosi, kad savo sukurta pasaka žengiau didelį žingsnį nuoširdumo link. Pasaka pakankamai išprotėjusi, žalias katinas Pašiauštas, žaltys, vardu Sliekas.
Katinas yra padykęs, o žaltys - filosofas. Pasaka apie jų draugystę. Rašiau taip, kaip rašėsi, o kas kartą pabaigusi sakinį savęs klausdavau: kas toliau? Vaikų auditorija pati nenuspėjamiausia. Blogiausiu atveju, kaip aš sakau, pasaką skaitys tėvai, o vaikai iš nuobodulio užmigs. Tai ir yra tikslas (juokiasi).
– Atsakytum į tiesų klausimą – ar sutikai savo gyvenimo vyrą?
– Aš turiu geriausią draugą. Tą tikrai galiu pasakyti. Man šiuo metu svarbiausias tas santykis.
– Kaip apibūdintum dabartinį savo gyvenimo etapą?
– Atėjo laikas mėgautis tuo, kas yra dabar, kurti įvairius planus. Situacija, tarsi plauktum laivu. Gali plaukti vienas arba susirasti antrą žmogų, su kuriuo viskas vyks dvigubai greičiau. Mano laivas jau suręstas (šypsosi). Plaukiam.