Liepos 14 d. M. Sekmokui sukako 50 metų. Šįmet jis taip pat švenčia ir kūrybinį jubiliejų – prieš 30 metų pirmą kartą kaip profesionalas įžengė į teatro sceną. Trečioji proga – prieš 18 metų prisiekta meilė ir ištikimybė savo išrinktajai Ritai, su kuria visą šį laiką yra ir gyvenimo, ir scenos partneriai, kartu vadovaujantys VšĮ „Mimų teatras“.
M.Sekmokas savo artimuosius buvo informavęs – jubiliejaus jis švęsti neketina. Apie tai žinojo ir jo bičiuliai. Tačiau pastarieji, suprasdami, kad paruošti šventę yra ir atsakomybė, ir rūpestis, nutarė gimtadienio organizavimu užsiimti patys bei pobūvio kaltininkui nieko apie tai nesakyti, rašoma spaudos pranešime.
Tam, kad Marius ko nors neįtartų, jo draugė, dirbanti renginių organizavimo srityje, jubiliatą „pasamdė“ – aktorius buvo informuotas, kad vyks priėmimas, į kurį bus kviečiami žinomi žmonės, todėl jis turės pasirūpinti garsu ir prie foto sienelės kaip mimas pasitikti ateinančiuosius. Vadovauti gimtadienio – staigmenos „iškilmėms“ ėmėsi renginių vedėjas Ramūnas Talutis, muzikinius sveikinimus paruošė ir grupė „16 Hz“ bei Mari Ver. Dekoracijomis restorano „Briedžių medžioklė“ vidiniame kiemelyje pasirūpino Inga Budrienė ir Modestas Vasiliauskas.
M.Sekmokas dažnai pasakoja, kad yra neišrankus žmogus ir mėgsta visa tai, kas paprasta. Būtent todėl jam ir svečiam paruoštos neįprastos vaišės – kopūstų troškinys su dešrelėmis bei keptos duonos tortas.
„Net kai mane visi ėmė sveikinti, vis dar nesupratau, kad šventė skirta man. Galvojau, kad draugai atliks „pareigą“ ir toliau tęsime renginio programą!“, – su šypsena prisiminė aktorius.
Kad visa tai ne pokštas, M. Sekmokas pajuto tik tuomet, kai į kiemelį buvo įvežta pakaba su mėgstamiausiais jo scenos kostiumais. Jubiliatas buvo paprašytas apie kiekvieną jų papasakoti įdomiausias istorijas.
„Labiausiai priprakaituotas yra šis!“, – laikydamas krepšinio komandos „Žalgiris“ simbolio Žalgirinio aprangą sakė sukaktuvininkas.
Šį kostiumą M. Sekmokas vilkėjo net 16 krepšinio sezonų.
„Iš pradžių buvo labai sunku priprasti prie neįprastos aprangos, nes ji velniškai varžė judesius. Reikėjo mokytis vaikščioti, judėti. Tik pradėjęs dirbti turėjau kolegą, kuris man padėdavo apsirengti. Po kelių metų buvau jau patyręs Žalgirinis, tad pats apsirengdavau per dvidešimt minučių“, – pasakojo M. Sekmokas.
Ilgus metus tarnavusi apranga neretai suplyšdavo, todėl aktoriui pačiam tekdavo ją sutvarkyti.
„Nuo pat mažens mokiausi siūti sceninius drabužius, todėl jokių problemų nekilo. Dažnai reikia ką nors sutvirtinti, patobulinti. Juk daugelis šokėjų, aktorių moka ir mėgsta siūti“, – sakė pašnekovas.
Prisimindamas per 16 darbo metų „Žalgiryje“ nutikusius nuotykius, jis patikino – jų būta daugybė.
„Visų net neprisimenu (šypsosi). Iš pradžių buvau nerangus: nuversdavau reklamos stendus, susidurdavau su komandos šokėjomis, užkliudžiau filmavimo kamerą. Kartą suplyšo batai, atsirišo trumpikių raišteliai. Pasitaikė, kad įstrigau spūstyje, o po kelių minučių man jau reikėjo pasirodyti aikštelėje. Policijos ekipažas turėjo lydėti mane iki pat Sporto halės. Pamenu, kartą sugedo automobilis ir apsikrovęs didžiuliais krepšiais susistabdžiau mikroautobusą. Keleiviai net nenumanė, jog krepšiuose – Žalgirinio kostiumas, tačiau mielai padėjo viską palaikyti. Dažniausiai kostiumą palikdavau automobilyje ir vis nerimaudavau, kad kas nors jo nepavogtų“, – pasakojo M. Sekmokas.
Jau vaikystėje jis šoko tautinius šokius, breiką, lankė gimnastiką.
„Aktoriaus kelias pats pasirinko mane, įtraukė, sužavėjo, užbūrė. Tėvai manė, kad ši profesija nerimta, bet ilgainiui suprato, jog tai – mano pašaukimas, mano svajonė ir tikslas. Dabar einu į darbą su šypsena ir žinau, kad ne tik dėl pinigų. Per tuos trisdešimt metų nesusikroviau didžiulių turtų, nepasistačiau pilių ir neturiu prabangių automobilių, bet žinau, jog dirbu tai, ko trokšta širdis“, – sakė M. Sekmokas.