Jurga ne tik rizikuoja savo profesijoje, bet ir asmeniniame gyvenime. Ji išdrįso išsiskirti su pirmu vyru ir palikti stabilų gyvenimą. Kitaip sakant, išėjo į nežinią. Kaip ji pati prisipažįsta: „Man rizika atrodo ne skyrybos, o pasirinkimas gyventi be meilės“. Ir po daugelio paieškų, ji neprarado vilties. Netikėtai jai laimė nusišypsojo interneto platybėse radus tą vienintelį, vertą savęs, Nerijų. Apie visa tai ir dar daugiau – išskirtiniame „Delfi“ interviu.
Iš kokios šeimos esate kilusi? Žinau, kad muzika jus lydėjo nuo pat mažens.
Esu iš garbingos muzikų Vasiliauskų giminės. Mano senelis Leonardas buvo Vilniaus operos ir baleto teatro inspektorius ir trombonistas, o senelė Ona dainavo bažnyčios chore. Jų septyni vaikai – visi muzikai. Mano mamytė – viena geriausių smuiko pedagogių Lietuvoje, todėl jau penkerių buvau pastatyta ant ežero kranto su smuiku – du viename – muzika ir grynas oras. Nuo pat mažų dienų gyvenau muzikos apsuptyje. Bet 4 klasėje supratau, kad smuikas nėra mano kelias, todėl kartą, pieš pamoką su mamyte namuose pridėliojau pilną raštelių ant smuiko ir fotlero su užrašu „Ne“ ir pasislėpiau už užuolaidos. Nebenorėjau griežti. Visaip bandydavau išsisukti nuo grojimo: ėmiau aktyviai sportuoti, nes sporte dažnai atsitinka traumos, o traumos reiškia, kad groti negaliu. Taip pat pamokų metu namie taikiau tokius Karlsono metodus, kaip „pienas bėga“. Juokingiausia, kad mama patikėdavo ir bėgdavo tikrinti bėgančio pieno į virtuve, nors jis net nevirdavo, o aš pasidarydavau sau pertrauką. Ji suprato, kad šitas vaikas bus paklydėlis giminėje ir pasuks kitu keliu. Po daugelio metų, kai išsikrausčiau iš mamos buto su asmeniniais daiktais, bet smuiką palikau, ji galutinai įsitikino, kad tai nebuvo mano instrumentas.