„Neskubėkime dėti taško, – taip savo įrašą pradėjo rašytoja ir tęsė. – Pabaiga, kuri tapo pradžia.
Esu prie pat Kauno. Aš apie Džordaną Butkutę rašau knygą, pagal sutartį numatyta 10 mūsų susitikimų.
– Tai negalėsime jūsų priimti, Džordana serga, – skambina tuometinis jos draugas Sergejus. Jie jau seniai gyvena kaip svetimi pikti žmonės. Arkties šaltis tvyro gražiuose namuose. Pirmą kartą atvykusi patekau į lėkščių mūšį. Prisėdau ant sofos palaukti, kol jis baigsis, manęs niekas net nepastebėjo.
– Serga? Mes gi susitarę ir jau ketvirtas kartas, kai esu beveik pas jus, o mane atšaukiate.
– Serga. Nieko nebus, grįžkit atgal, – ir ragelis padedamas.
Apsisuku ir varau atgal į Vilnių. 200 km veltui. Ne pirmą kartą. Ir ne paskutinį.
Negaliu pasakyti, kad knygą apie Džordaną Butkutę rašiau lengvai. Bet kad stengiausi iš visos širdies pažinti pop scenos karalienę ir jos aistras bei bėdas, tai tikrai.
Mane stebino jos istorija. Ji turėjo vaiko širdį. Ne vaiko likimą.
Knyga buvo baigta, labai gera knyga, net man ji patiko, o tai retai nutinka autoriams, po jos gavau keletą žinomų žmonių atsiliepimų – norėčiau, kad knygą apie mane parašytumėte jūs, nes rašote lengvai ir tiesiai į širdį.
Bet daugiau biografijų neberašiau.
Ir net knygos išleidimas nebuvo lengvas.
Knyga baigėsi dainininkės grįžimu iš gastrolių Amerikoje:
„Lėktuvas leidosi į tirštą rūką – tarsi į kokią pragaro skylę. Nieko nesimatė, net menkiausio žiburėlio. Tik prie pat žemės pasirodė neišvaizdūs namukai, nugyventi sodai, pilki ir dar be lapų medžiai. Plieninis paukštis porąkart krestelėjo ir po sekundės jau čiuožė šlapiu Vilniaus oro uosto asfaltu. Džordana, paniškai bijanti skrydžių, nespėjo net išsigąsti. Lengviau atsidususi, persižegnojo, kad viskas pagaliau baigėsi laimingai.
Už kelių minučių grakščios, lapės batukais apautos kojytės jau leidosi nuo trapo. Tarsi vėl eitų į sceną. Scenoje jauku nebuvo – pylė lietus, stūgavo vėjas. Džordana susigūžė iš šalčio.
Keleiviai stumdėsi, skubėjo prie lagaminų, puolė į pasitinkančiųjų glėbius. Kelionės išskirtos poros skendo bučiniuose ir rožių puokštėse, mamos mylavo senelių globai paliktus vaikus, pulkas draugų su balionais sveikino draugę, matyt, grįžtančią iš studijų. Pasitikimo salėje virė įprastas šurmulys.
Tik Džordanos nepasitiko niekas – nei minia gerbėjų, nei pulkas žurnalistų, nelaukė net gyvenimo draugas Sergejus. Greičiausiai, nusigėrė... Iš nerimo, streso ar baimės, kaip dabar viskas bus, kai žvaigždė-karalienė vėl grįš namo? O gal niekas nežinojo, kada parskris? Tą akimirką ji pasijuto visiškai viena. Kaip koks suplyšęs skarmaluotas meškiukas, sėdintis aukščiausioje rūsio lentynėlėje, kurio jau niekam nebereikia ir nereikės.
Taksistas už kelionę iki Kauno paprašė 300 litų, tada sukrovė žvaigždės lagaminus ir nuo sėdynės paslaugiai nuvalė bandelės trupinius. Štai tokia gastrolių Amerikoje pabaiga. Popscenos karalienė, nusišluosčiusi keletą nežinia kodėl nuriedėjusių ašarų, paniro į miegą.
Nesapnavo ji slegiančios tylos, viešpataujančios jos naujame, už paskolas pirktame bute, šaltų naktų su vandens pūsle – bet be vyriškos meilės, koliojimųsi ir grumtynių su Sergejumi, brolių, maldaujančių jos nebegerti, metus laiko nematytos mamos, savo negimusių gražuolių vaikų…
O kaip jų norėjo.
Nieko to nesapnavo.
Sapnavo saldų meilės pavasarį, kurį kada nors praleis su mylimu žmogumi Paryžiuje, ten bučiuosis ant kiekvieno kampo – ir prie Eifelio bokšto, ir Eliziejaus laukuose, ir Monmartre, ir visur visur.
Ir tai niekada nesibaigs.“
***
Ir įsivaizduokite – knyga su šita pabaiga jau spaustuvėje, kai gaunu žinutę – Džordana palieka Sergejų. Jos kelyje atsirado didelė meilė – atsitiktinai sustabdytas taksistas Elegijus. Jis ką tik išėjęs iš kalėjimo, bando kabintis į gyvenimą.
– Stabdome knygą. Man reikia bent savaitės, leiskite man parašyti dar vieną paskutinį skyrių. Gal čia rimti dalykai.
Man davė savaitę.
Važiuoju su nauja pora pas Elegijaus tėvus, į sodą už Kauno. Džordana kaip visada išsipuošusi, drabužiai sceniniai, su aukštakulniais, nagai, makiažas.
Sodas. Tėvukai paprastais darbiniais apdarais, kažką sodina, kasa, laisto. Tualetas lauke – tokia būdelė. Nauja sūnaus draugė per žemę ten žygiuoja aukštakulniais. O prie stalo paprašo Elegijaus nulupti jai čiulpinuką. Tėvai žiūri į sūnaus mylimąją su nuostaba – kas bus toliau. Ką dar iškrės sūnus, kuris kol kas gerais iškrėtimais nepasižymėjo?
Susitinkam dar keletą kartų, tauta jau aptarinėja Elegijaus išvaizdą, paprastus drabužius, norą tapti Džordanos vadybininku. Komentaruose girdėti juokas – jis nieko neišmano, tik kaip užgrobti dainininkės turtą.
Turto ji neturi, tik skolas. Ir balsą. Ir norą vėl tapti scenos karaliene.
Po savaitės gimsta paskutinis knygos skyrius:
„Man visai neįdomu, kad ji Butkutė. Aš susipažinau su Džordana, ne su Butkute. Geriau ji būtų kokia Pimpilytė, kurios niekas nežinotų.“
(...)
Ir ar gali būti, kad šįsyk Likimas Džordanai gelbėtoją atsiuntė iš pačios tamsiausios pragaro skylės? Kad abu, Žemėje jau beveik pasiekę dugną, viską pradėtų iš naujo?
Nėra pasaulyje teisėjo, kuris visa tai nuspręstų.
Nes Džordanos istorijoje neįmanoma padėti taško“
Nuojauta man pakuždėjo, kad paskutiniam knygos sakiniui nereikia taško. Jo ir nėra.
Tai, ką ši pora nuveikė su savo gyvenimais po to – dar viena istorija, tik jau labai šviesi. Jie kartu kūrė koncertus, scenografijas, marketingą, kartu atidavinėjo skolas, kilo visom prasmėm aukštyn, o dabar paleido naują koncertinį filmą (pažiūrėkite, jį giria pasauliniai muzikos kritikai), atidarė internetinę parduotuvę ir įrodė – kad ir kas nutiktų gyvenime, neskubėkite dėti taško.
Nuotraukoje – knygos pristatymas ir beveik pirmas Elegijaus Strasevičiaus pasirodymas viešumoje.“