„Kodėl jie nebenori vaikų:
- Per anksti. Dar net keturiasdešimt nesuėjo.
- Ribos laisvę, ji mums brangiausia.
- Ir taip gerai gyvenam.
- Nesam užtikrinti, kur apsistosim, vaikas tik trukdytų.
- Negaliu turėti vaikų.
- Nenoriu įsipareigoti.
- Pasirinkome jų neturėti, pasaulyje ir taip per daug žmonių.
- Gal įsivaikinsim, jei norėsim.
Vaikų neturėjimas Lietuvoje dažnai siejamas su maža valstybės pagalba šeimoms, bet būkim teisingi. Tokiomis geromis sąlygomis kaip karta, kuri šiandien, ryt galėtų turėti vaikų, dar niekas Lietuvoje negyveno. Ilgiausios motinystės atostogos, įvairios galimybės derinti mamos ir vyro darbus, išmokos, lopšelių, darželių, valandinių priežiūros įmonių įvairovė, kasmet augantys vaiko pinigai iš tiesų yra saugi pagalvė, tokios didelės niekada nebuvo.
Tačiau „Nenorime“ priežastys juk visiškai kitos ir jokie motyvai nepadės jų sugriauti.
Tai laiminga, laisva karta, kuri pagaliau gali keliauti – nuo Šiaurės Ašigalio iki Australijos dykumų, bandyti naujas profesijas, jų nepririši vienoje darbo vietoje, nes jiems neįdomu. Gyvenimo grožis ir vertė matuojami kitaip. O tam vaikai gali kliudyti.
Bet.
Praeina linksmi laimingi poros metai, dešimtmetis, gal tas kūdikių noras ir užgimsta, bet štai tada, nutinka, paaiškėja toks dalykas, kad šaukštai po pietų – vaikų natūraliai nebesigauna pradėti.
Versijų skaičiau įvairių – kalti hormonai, kontraceptiniai žiedai, genetika, sėdimas darbas, amžius, mažesnis seksualinis aktyvumas, didelis poros amžiaus skirtumas, persirgtos virusinės ligos. Arba tiesiog nėra jokių žinomų priežasčių...
Auga pagalbinio apvaisinimo poreikis, koks tai išsigelbėjimas poroms, dėl sveikatos priežasčių negalinčių turėti atžalų.
Paskelbus reklamą, jog už kiekvieną vaiką duosime naują butą, tikrai atsiras pasiryžusių tam iššūkiui. Jei Kaunas paskelbs apie butą, gal Vilnius praneš apie namą? Tada visi pajudės ten, kur duos daugiau. Bet dažnu atveju jie norės buto, namo, o ne vaiko...
Ar verta kištis į mobilios, savo gyvenimą tvarkančios kartos gyvenimo stilių, reikalaujant, kad jie taisytų žemyn lekiančią demografinę mažos šalies padėtį?
Ir ne blogos sąlygos kaltos. Gal per geros? Ir visiškai pasikeitęs gyvenimo modelis, kurio nepakeis jokie gundymai ir įstatymai.
– Nebesulauksiu proproanūkių, – anksčiau lovoje aitodavo bobulė. – Štai koks negailestingas gyvenimas.
Dabar kalnuose slidinėjanti dama prie vyno taurės atvirauja: „Sakė, kad anūkų nebus, maniškiai nori laisvės, tai ką, nusipirkau šunį“.
Norintys vaikų – juos augina, nenorintys – neaugina, negalintys – naudojasi visais medicinos stebuklais, ar gali padėti valstybės pinigai, dar didesnės pašalpos pakeisti nuomonę, ar tai etiška, ar bent kiek pakeis demografinę padėtį?
Ir ar to reikia.
O gal nesikišant, nereguliuojant, viskas gausis savaime, anksčiau aršiai prieš kūdikius nusiteikusios šeimos jau sūpuoja atžalas, pina dukroms kasas ir ploja sūnums per varžybas, gal vis tik ne valstybė kalta, ne išmokos, o pirmyn lekiantis gyvenimas.
Jis kitoks“, – mintimis dalijosi rašytoja.