Į avalynės dirbtuves J. Didžiulis užsuka kone kasmet. Čia jis taiso savo mylimus ir pagal individualų užsakymą pagamintus išskirtinius batus. Daug apkeliavusiems „odinukams“ visuomenės veikėjas negaili nei priežiūros, nei pinigų, tačiau tokiu keliu eidamas atlikėjas net neabejoja, kad taip ne tik sutaupo, bet ir realizuoja savo įsitikinimus.
„Žmonės balsuoja su savo pinigine kiekvieną šventą dieną, renkantis vieną ar kitą prekę. Jeigu kalbame apie klimato kaitą, apie tvarumą, tai tas suvokimas, kad mano centas daro įtaką galios srautams visame pasaulyje, kai kuriuos pastatydamas į galios poziciją, o kitus – pastumiantis į šoną, yra svarbus. Pavyzdžiui, aš neperku daiktų, kurie su manimi giliai nesurezonuoja. Jei man svarbi aplinkosauga, aš ieškau batų, kurie man sukeltų emociją ir atitiktų mano įsitikinimus. Su drabužiais – lygiai taip pat. Juos stengiuosi nusipirkti tik iš savo bičiulių, pažįstamų arba tų, kurie tuo užsiima ne masiškoje prekyboje. O šie batai yra įrodymas, kas man svarbu“, – Delfi pasakoja J. Didžiulis.
Muzikanto batus pagamino jo draugas. Nors už juos Jurgis paklojo apie 500 eurų, jis tiki, kad puoselėdamas šią avalynę tiek metų jau sutaupė ne kartą.
„Neslėpsiu, jie kainavo brangiai, bet kaip sako mano močiutė, tai, kas kainuoja pigiai, finale kainuos labai brangiai. Tai ne kartą pasiteisinusi išmintis. Aš tą vis labiau imu suprasti, todėl mieliau nešiosiu mažiau drabužių, juos taisysiu, kombinuosiu, nei pasiduosiu greitai madai, prisiperkant pigaus šlamšto, kurį galiausiai vis tiek numeti giliai į spintą ir pamiršti“, – sako pašnekovas.
„Tiesą pasakius, manau, kad šie batai man padėjo sutaupyti. Net jei ir kainavo apie 500 eurų, jie buvo sukurti pagal mano koją ir tarnauja man jau apie 6 metus. Taip, esu taisęs juos kelis kartus, bet man nereikia dairytis kitų. Kai kurie daiktai iš pirmo žvilgsnio atrodo brangūs, bet ilgame periode ir poveikio prasme jų kaina, mano galva, kur kas racionalesnė, nei masinės prekybos niekučių“, – pridūrė jis.
Šiuolaikiniais laikais, kuomet vyrauja nemažai materializmo, atlikėjas džiaugiasi, kad vis tiek išlieka profesionalų, kurie neapleidžia batsiuvystės ar avalynės taisymo amato.
„Gera žinoti, kad yra žmonės, kurie gamina, taiso batus. Juk įprastoje parduotuvėje nusiperkant batus dažniausiai santykį užmezgame tik su pardavėju, kuris nei tą avalynę gamino, nei jis iš tiesų žino, ar ji kokybiška. Aš, nusipirkęs šiuos batus pagal individualų užsakymą, užmezgiau gilesnį ryšį ne tik su bičiuliu, kuris man juos pagamino, bet ir su jų taisytoju, kadangi pas Alių kasmet apsilankau dėl batų atnaujinimo. Tas bendravimas turi didžiulę vertę. Imi suprasti, kad daiktai lieka daiktais. Taip, jie mums turi ir gilesnių emocinių reikšmių, bet dažniausiai tą sukuria ne pats daiktas, o žmonės. Labai džiaugiuosi, kad dar yra tokių žmonių pasaulyje, kurie stebina savo rankų kruopštumu ir didelėmis pastangomis“, – neslepia atlikėjas.
Jurgio gyvenime – begalė kelionių, net ir dabar muzikantas būna tai Lietuvoje, tai kituose pasaulio kampeliuose. Smagu tai, kad ir kur bebūtų, atlikėjas kone kaskart sulaukia komplimentų dėl akį traukiančios avalynės.
„Visur, kur bekeliaučiau, sulaukių klausimų, iš kur šie mano autentiški batai. Tikrai neretas norėtų juos įsigyti. O jei nešiočiau visiems žinomų prekės ženklų sportbačius, net nereikėtų klausti, iš kur jie. Šie batai apkeliavo kone visą pasaulį, jie visur su manimi. Jie man tarnauja kaip sceninė, koncertinė avalynė. Pridėtinės vertės šie batai man turi daug. Pažiūrėkite, net ir dabar apie juos kalbame!“ – šypteli jis.
Pašnekovas pastebi, kad noras dairytis naujų drabužių ar batų žmogui neretai kyla net ir tada, kai jo namuose guli tvarkingi, nesunešioti daiktai. Jo nuomone, dažnai madinga apranga greitai nebedžiugina ir pasensta morališkai, nes tiesiog „baigiasi galiojimas“.
„Yra vienas fenomenas. Labai dažnai daiktai nenusidėvi fiziškai, jie nebetenkina morališkai. Jeigu perki tik tai, kas yra madinga, nusiteik, kad kitą sezoną vėl pirksi tai, kas nauja, nes kitąmet tai jau bus ne „ant bangos“. Nuolat perkant tik to laiko „topus“, netrukus jų nenorėsi užsidėti, nes jie patys savaime signalizuos, kad tai – jau praėjusių metų mada. Tikrai nemažai žmonių gyvena tokiuose ne visada sąmoningai apgalvotuose vartotojiškumo cikluose“, – pasakojo visuomenininkas.
Pasiteiravus, ar dalį atsakomybės už skatinimą turėti tai, kas madinga, turėtų prisiimti žinomi, įtaką darantys žmonės, J. Didžiulis tikina, kad tai – itin platus klausimas, kadangi ryškūs pokyčiai galimi tik tada, kai įpročius pakeičia platesnė visuomenės grupė.
„Tai sunkus klausimas. Visų pirma, pokyčiai yra kompleksiniai. Jiems galioja autoimuninė sistema, o sistema įprastai niekada nenori keistis, kadangi nesinori, kad pasikeistų pinigų srautai. Kitaip tariant, tie, kurie yra valdžioje, joje nori ir likti, tie, kurie yra įtakingi, tokiais nori likti ir tie, kurie turi saugumą, jį nori išlaikyti. Tą verta suprasti.
Antras dalykas yra tas, kad pokyčiai nevyksta pavieniui. Jeigu tu pasikeitei, pasaulyje iš esmės niekas nepasikeitė. Mes visi esame priklausomi nuo kitų. Asmeniniai pokyčiai nėra tokie svarbūs, kaip klasteriniai, grupių pokyčiai. Šiuo atveju turėtų pasikeisti ne tik gamintojo, tiekėjo požiūris, bet ir paties pirkėjo. Visa politika turi pasikeisti. Klausimas, kas to imsis pirmas, kas padarys tą judėjimą, prie kurio prisijungs kiti? Pokyčiai yra sudėtingas procesas.
Trečia, kalbant jau apie įtaką darančius ir žinomus žmones, tai jų tarpe vyksta populiarumo diktatūra. Ką tai reiškia? Tai, kad, pavyzdžiui, politikai negali įvesti didelių pokyčių, nes jie turi išlikti populiarūs, turi išlikti madingi, neišsišokti, pasakyti tik tai, kas tinka, atsiriboti nuo to, kas būtų nepatogu. Šiais laikais žinomi žmonės ar influenceriai taip pat dažnai negali daryti to, kas būtų nemadinga. Jie gauna pinigus iš industrijos, todėl automatiškai jie neretai negali tarnauti savo įsitikinimams. Visi yra ekonomiškai priklausomi, todėl dažnas susilaikys nuo nuomonės, kuri jam kainuos trečdalį atlyginimo ar atbaidys sekėjus, klientus, partnerius. Dėl šių priežasčių šiame užburtame rate niekas nenori išsišokti. Aš suprantu, kad tai, ką pasakiau nėra jokia naujiena, bet dalis žmonių pamiršta, kodėl taip yra. Vyrauja visuomenės amnezija“, – pastebi pašnekovas.
Dėl to J. Didžiulis jau kuris laikas yra žengęs žingsnį atgal iš šou industrijos ir kur kas daugiau laiko skiria visuomeninėms veikloms. Tiesa, net ir dirbdamas su įvairiomis organizacijomis muzikos jis neapleidžia, kadangi neretai svarbi žinutė klausytoją kur kas geriau pasiekia melodijos ar dainos formatu.
