Pripažinsiu, idėja apsilankyti „Devilstone“ mano galvoje gimė netikėtai. Nesu didelė sunkiosios muzikos gerbėja, bet žinojau, kad renginys praeitais metais gerokai išplėtė savo formatą. Dar labiau viliojo pasirinkta shoegaze, postrock, postpunk kryptis, kaip alternatyva pagrindinei sunkiasvorių metalistų scenai. Dešimtus metus vykstantis festivalis ne kartą buvo giriamas už nepriekaištingą organizaciją ir didelį veiklų pasirinkimą. Vis dėlto, metalui ypatingų sentimentų nejaučiantys melomanai renginį aplenkdavo. Kadangi ir pati jaučiausi esanti atėjūne iš kito muzikinio kosmoso, pateikiu idėjas, ką „Devilstone“ gali veikti toks pat naujakurys, kaip aš.
1. Įsijausti į aplinką. Jei Antanui Baranauskui patiko, patiks ir jums
Šis „Velnio akmuo“ man buvo pirmasis, todėl pirmiausia įnikau į aplinkos tyrinėjimą. Negailėsiu pagyrų renginio vietai – visos veiklos ir scenos išsidėsčiusios palei pagrindinį asfaltuotą kelią, todėl kad ir kaip bebūtų linksma, išlieka didelė tikimybė rasti savo palapinę. Šiemet oras nelepino tropikų šiluma, todėl įsijausti į visus erdvės privalumus, tokius kaip upė, neteko. Bet kokiu atveju, vieta puiki, nei per didelė, nei per maža, su jaukiomis medžių paunksmėmis, nedideliu pliažu, visokiais tapybiškais kampeliais tam atvejui, jei festivalinant lieka viena kita minutė romantikai.
2. Akylai sekti line up’ą ir laukti tų grupių, dėl kurių čia atvažiavote
Jei į „Devilstone“ kasmet vykstate pasiklausyti metalo, tuomet su tokia kantrybės treniruote nesusidursite. Metalistai gali lengviau atsikvėpti, nesijaudinkite, renginys vis dar priklauso jums. Tačiau ateityje maišantis skirtingiems alternatyvos žanrams, klausytojų „iš kitos operos“ tik daugės. Vis dėlto, jei jūsų tikslas – tokios grupės, kaip šiais metais renginyje pasirodę KVB, Preoccupations, Boy Harsher ar Die Wilde Jagd, kantrybės laukiant jų pasirodymų prireiks. Mano festivalio favoritai ant scenos lipo tik po vidurnakčio, visą likusį laiką teko prasimanyti kitokių pramogų. Kyla klausimas, ar tokie maišytų žanrų renginiai pasiteisina?
Manyčiau, kad labiau pasiteisina tuo atveju, jei a) žanrų atotrūkis nėra labai didelis; b) į festivalius važiuojate dėl draugų, dėl mamos, nes jaučiate moralinį spaudimą vasarą kur nors važiuoti; c) taip jau sutapo, kad dievinate visus žanrus; d) važiuojate tik vienai dienai, paklausyti tų grupių, kurių laukiate; e) festivalis atveža tokius headliner’ius, kurie peržengia žanrų ribas, o juos išgirsti tampa garbės reikalu.
Žanrų maišymasis praplečia muzikinį akiratį, bet atima jausmą, kad festivalis – šeima, o visus į jį atėjusius jungia tos pačios temos, tie patys požiūriai, panaši patirtis. Nemažai šiemet pakalbintų festivalininkų jautėsi esantys ne iki galo „savoje vietoje“ – metalistai bambėjo, kad kasmet festivalis vis prastėja, kitų žanrų gerbėjai pro metalo sceną prabėgdavo prisiploję prie asfalto. Linksmiausia, greičiausiai, buvo tiems, kurie, kaip minėjo, atvažiavo čia „dėl vibe’o“.
Kad ir kaip bebūtų, puiku, kad Lietuvoje vyksta renginys, galintis pritraukti savo žanrų asus. Tiek Boy Harsher, Preoccupations ar KVB shoegaz’erių ir postroker’ių pusėje, tiek ir Marduk, Brutus ar Rotting Christ metalo flange yra lyderiai ir jų paklausyti kiekvienam save gerbiančiam muzikos mylėtojui verta. Asmeniškai mane labiausiai sužavėjo vokiečių Die Wilde Jagd ir An-I pasirodymai. Pastarasis energingai pašokdino ir išnaudojo visą nedidelės Kablio palapinės potencialą, o Die Wilde Jagd, kartą jau girdėtas Opium klube, suteikė ir intelektualinį, ir šokio malonumą. Be to, buvo vienas iš nedaugelio atlikėjų, užlipusių ant scenos bisui ir labai nuoširdžiai bendravusių su publika.
3. Hipnotizuotis „Masinėje hipnozėje“
Praėjusiais metais festivalyje daug pagyrų sulaukė menų ir eksperimentų erdvė mistiniu pavadinimu „Masinė hipnozė“. Šiemet joje taip pat netrūko netikėtumų. Norintys galėjo čiupti piešimo reikmenis, molbertą ir įamžinti festivalio įspūdžius. Norintiems tuos įspūdžius ant veido tapė piešėjos ant kūno. Drąsiausi iš šventės išsivežė ilgalaikį prisiminimą, naują piersing’ą.
Taip pat „Masinėje hipnozėje“ vyko įvairūs dienos užsiėmimai – nuo poezijos slam’o iki performansų ir spektaklių. Labiausiai hipnozės paveikti festivalininkai galėjo pailsėti kartoninėje palapinėje arba atnešti čia renginio įspūdžių neatlaikiusį draugą. Ką galiu pridurti, šaunu, kad tokia erdvė yra. Kuo daugiau dieninių veiklų vyksta festivalyje, tuo mažiau tikimybės, kad dieną neturėsi ką veikti ir lindėsi su draugais kur nors šalia palapinės ar, dar blogiau, automobilio.
4. Rūpintis ekologinėmis problemomis
Festivalyje mažiausiai norisi dėl ko nors rūpintis. Kaskart tikiesi rasti erdvę, kurioje gali išleisti savo vidinį vaiką bent keturioms dienoms palakstyti laukan – šokti, pūsti burbulus, įgyvendinti crazy idėjas, išversti iš koto visus savo stiliumi ir klausytis muzikos. Deja, didžiausią rūpestį renginyje man kėlė šiukšlės. Kadangi linksmintis šiukšlių krūvoje darosi nebemadinga, organizatoriams vertėtų ieškoti būdų, kaip suvaldyti nevalas. Vienas iš jų – pasiūlyti firmines depozitines stiklines vietoje įkyrių vienkartinių plastikų. Lietuvoje firminių bokalų tradiciją jau turi Kilkim Žaibu, Mėnuo Juodaragis, Yaga ir manau, kad tokių renginių daugės. Be to, toks bokalas kuria paties renginio išliekamąją vertę, tapdamas šauniu suvenyru.
Gaila, bet sąmoningumo tvarkos klausimais akivaizdžiai trūko patiems festivalio lankytojams. Keleto žmonių paklaususi, ar jų netrikdo vaizdas, likęs po pasirodymo didžiojoje scenoje (vienkartiniais bokalais gausiai pražydusi pieva), sulaukiau tik pakilaus patikinimo, esą dabar reikia linksmintis, o šiukšles sutvarkys tam skirti žmonės. Ką gi, gal mama nemokė po savęs susitvarkyti, bet tai suaugusiems žmonės – ne pasiteisinimas.
Kad festivalyje esama gausios šiukšlių tvarkytojų hierarchijos, matėsi ir iš keleto sanitarų, kurie dienomis kratė visus šiukšlių konteinerius, ieškodami ten depozitinių lobių. Žinoma, tips’ų užsidirbti reikia, bet yra ir civilizuotesnių būdų tvarkytis su tara. Pavyzdžiui, specialūs depoziniai konteineriai su aiškiai matomu užrašu „DEPOZITAS“. Juk šiukšlių krūvose besirausiantys žmonės nėra tas vaizdas, kurį norėtųsi matyti festivalyje.
Summa summarum, „Devilstone“ – jau tvirtai užkariavęs gerbėjų širdis ir ateityje lankytojų įvairovė tik didės. Mačiau daug labai jaunų žmonių, dėl to džiugu. Greičiausiai po kurio laiko true metalistai pasitrauks iš „Velnio akmens“ šokių aikštelių, liks atviriausi įvairiems muzikiniams stiliams, bet transformacijos renginiams naudingos. Jos rodo, kad festivalis auga, mokosi iš klaidų. Galbūt dvejų metų žanrų miksavimo patirties dar per mažai, kad visi renginyje jaustųsi gerai ir neklaidžiotų. Matyti, kad auditorija smarkiai keičiasi. Belieka laukti kitų metų, kurie, reikia tikėtis, nustebins dar įspūdingesniu line up’u (o galbūt ir ekologiškomis idėjomis).