Rodos, dar visai neseniai „Misis Lietuva ’94“ gyveno šurmulyje – puikavosi ant žurnalų viršelių, dalijo interviu TV laidose ar dalyvavo pramogų verslo vakarėliuose. Šiandien R. Karosienės gyvenimas daug ramesnis, tačiau jame spalvų tikrai nestinga. Iki šiol žinoma moteris neseniai pradėjo pati organizuoti grožio konkursus Prancūzijoje ir, rodos, grįžo ten, kur viskas prasidėjo.
Reda, Kanuose gyvenate jau 9-erius metus – ar galite pasakyti, kad Prancūzijoje pagaliau jaučiatės nebe turiste? Kas jus žavi šioje šalyje?
Iš Lietuvos esu išvykusi jau daugiau nei 20 metų, todėl jaučiuosi visiška kosmopolite, kuri visur gerai jaučiasi ir lengvai pritampa. Gyvenimą Pietų Prancūzijoje pasirinkau sąmoningai. Man patinka šis kraštas dėl savo geografinės, klimatinės padėties. Šioje vietoje susikerta trys Prancūzijos zonos: Alpės, Provansas ir Viduržemio jūros pakrantė. Tai daro įtaką minkštam, šiltam klimatui, o man, negalinčiai gyventi be saulės ir jūros, tai yra labai svarbu. Šalia – nuostabus Provansas su savo skoniais, kvapais, ramiu gyvenimo būdu, senovinėmis pilimis ir vynuogynais. Pavargus nuo kurortinio šurmulio, gera panirti į žydinčius levandų laukus, mėgautis laukine gamta bei istorinėmis vietovėmis. Esu gurmanė, tad čia išties turtinga vieta mano atradimams ir eksperimentams.
Vos valanda kelio nuo Kanų – puikus, visuomet saulėtas slidinėjimo kurortas Isola 2000, kur nuo viršūnių gali gėrėtis tolumoje mėlynuojančia jūra. Slidinėjimo sezonas baigiasi kovo-balandžio mėnesį, tad ryte gali slidinėti, o popiet jau maudytis jūroje. Nedaug tokių unikalių vietų gali rasti pasaulyje. Labai myliu Kanus. Man patinka čia žiemos ramybė ir vasaros šurmulys, didžiulės galimybės savirealizacijai.
Ar Prancūzijoje vis dar yra jus stebinančių dalykų?
O taip! Kasdien aš tarsi gimstu iš naujo tame grožyje, gamtos harmonijoje, nepaliauju ieškoti, ragauti, keliauti, klausytis, stebėti, mokytis, pažinti ir jaustis laiminga bei dėkinga už tą gyvenimo dovaną, kurią labai branginu. Pabudusi ryte, matyti saulėtą dangų, mėlyną jūrą, sode skraidančias žalias laukines papūgėles. Tai – pozityvumo dozė visai likusiai dienai. Būtų nuodėmė viso to nebepastebėti... O dar kasrytinės maudynės jūroje ištisus metus. Kanai – unikalus miestas, tačiau jo tikrąjį, ne turistinį, veidą gali pažinti tik pragyvenus čia ne vienerius metus.
Nepasiilgstate Lietuvos, gal retkarčiais grįžtate į gimtinę? Ar lengva būti lietuve svetur?
Lietuvos aš pasiilgstu. Ji man brangi prisiminimais, čia aš užaugau, čia liko mano artimieji. Atvykstu dažnai, ypač dabar, kai dukrytė man padovanojo didžiausią stebuklą – anūkėlį Markutį. Tiesiog fiziškai negaliu būti ilgai toli nuo jo. Lietuvoje turiu brangių širdžiai vietų, kurias aplankau. Mėgstu sėsti į mašiną ir skrieti per Lietuvos laukus, miškus, miestelius, užuosti vaikystės kvapus, prisiminti skonius. Tai mano šaknys, mano esybė ir stiprybė. O sparnai mano stipriai išskleisti ir neša į tolimus pažinimo horizontus. Būti lietuve svetur išties nėra paprasta. Norint kažką pasiekti, turi viską daryti geriau už kitus ir įrodyti savo pranašumą. Tai irgi dalis asmenybės augimo.
Reda, papasakokite, aplink ką šiandien sukasi jūsų pasaulis. Kaip atrodo įprasta jūsų diena?
Mano diena prasideda rytiniu vaikų išlydėjimu į mokyklą. Man labai svarbu, kad jie pradėtų dieną gera nuotaika, sotūs, apgaubti mamos meilės, tad mes turime savų ritualų, kurie mums labai brangūs ir, tikiu, prisiminimai apie juos lydės mano vaikus visą gyvenimą. Toliau mano diena įgauna išties didelį pagreitį. Rytinis 6 kilometrų bėgimas pakrante, maudynės jūroje ir kavos puodelis krantinės kavinukėje mane nuteikia žvaliai ir darbingai. Šiuo metu yra prasidėjęs mano aktyvus darbinis sezonas, susijęs su Kanų kino festivaliu, mano organizuojamais grožio konkursais. Veiklos išties turiu daug ir įvairios, nepastebiu, kaip prabėga diena, derinant projektus, susitikimus, fotosesijas ir kt. Vakaras vėlgi skirtas tik namams ir šeimai. Stengiuosi išjungti telefoną ir likusią vakaro dalį skirti šeimai, vaikams, buvimui su jais. Mes visuomet vakarieniaujame kartu. Tai gražiausias, brangiausias laikas.
Turite tris vaikus, visai neseniai tapote močiute, kuo šis naujas statusas jums skiriasi nuo mamos pareigų? Ar visada troškote didelės šeimos ir kaip pavyksta išlaikyti stiprų ryšį su jos nariais?
Aš visa savo esybe, prigimtimi pirmiausia esu mama. Visada norėjau didelės šeimos, vaikai yra mano sielos ramybė, geriausi draugai, tai, ką aš paliksiu po savęs. Tai svarbiausias, atsakingiausias mano darbas. Su močiutės statusu susigyventi man dar keistoka. Mažylis man tarsi mano ketvirtas vaikelis, kurį myliu savo visa brandžia meile. Su kiekvienu vaiku tapau vis brandesnė, ramesnė, jie visi yra mano mokytojai ir savo pačios veidrodžiai...
Dukrai Miglei – 32-eji. Ji gydytoja, neseniai tapo mama. Tai mano geriausia draugė, sielos sesė, mano siena ir užnugaris. Juokauju, jog mes kartu užaugom, tarsi sesės, nes kai ji gimė, savo vidumi aš buvau dar visiškas vaikas. Myliu ją be galo.
Sūnus Konstantinas – mano džentelmenas. Jam – 18 metų. Ramia širdimi matau, jog išaugo tokiu vyru, kokiu jį norėjau matyti: atsakingu, doru, mokančiu ir nebijančiu parodyti jausmų, žinančiu, ko nori, siekiančiu labai tolimų tikslų. Jaučiu, jog jo laukia didelė ateitis ir iššūkiai.
Mažylė Maelys – mūsų princesė. Dabar jai yra 8-eri. Žavinga prancūzaitė, nuolat mus pralinksminanti savo gera nuotaika, guvumu, humoro jausmu, užkrečiančiu juoku. Nuolat jaučiuosi jauna mama, nes tarp vaikų yra dideli metų skirtumai. Pavyzdžiui, tarp dukterų – 25 metų skirtumas. Didžiausia savo gyvenimo sėkme pavadinčiau sukurtus nepaprastai stiprius tarpusavio santykius tarp vaikų, meilę šeimai ir mūsų ryšį. Mes visi tarsi kumštis, tai atskiras pasaulėlis, kuriame mes jaučiamės saugūs, mylimi ir laimingi.
Jokia paslaptis, kad buvote ištekėjusi už žymaus verslininko Sauliaus Karoso. Regis, po skyrybų su šiuo žmogumi jūs atsitvėrėte tylos siena: dingote iš viešumos, vakarėlių. Ar tai buvo jūsų apgalvotas žingsnis? Norėjote apsisaugoti nuo piktų liežuvių? Ieškojote ramybės?
Gyvenimas susideda iš etapų. Atėjo laikas, kurį vadinu branda, kai nebesinori paviršutiniško blizgesio ir triukšmingus vakarėlius mieliau keiti į prasmingą buvimą su tau mielais žmonėmis, savo laiką investuoji ne skaudančios galvos gydymui, o tam, kas dieną padaro turininga. Psichologinė branda – tai supratimas, kad daugybei dalykų pasaulyje nereikalingi nei tavo komentarai, nei nuomonė. Kas liečia piktus liežuvius, man niekada tai nebuvo svarbu. Aš puikiai suprantu, pažįstu, analizuoju ir atsakau už savo gyvenimą. Jis yra mano, unikalus ir vienintelis, todėl jį labai branginu ir neleidžiu jo tepti nei murzinoms rankoms, nei piktiems liežuviams. O ramybė... Jei ji yra tavo viduje, ji yra visur.
Galbūt galima paklausti, kodėl iširo ši jūsų santuoka? Tituluota gražuolė ir verslininkas – skamba tarsi tobula pora. Ar dar palaikote ryšį su buvusiu vyru?
Mes ir buvome tobula pora. Tokia ir liksime savo viduje. Tai labai asmeniška, atleiskite. Visus brangiausius dalykus laikau saugiai uždarytus širdyje.
Ar galima paklausti apie dabartinius jūsų širdies reikalus? Ar jaučiatės laiminga, mylima?
Aš nuo pat vaikystės jaučiuosi laiminga, mylima ir mylinti. Apie savo asmeninį gyvenimą jau seniai viešai nebekalbu, taip apsaugodama artimus žmones nuo negatyvo. Turiu daug įdomios veiklos, kuri apibūdina mane, apie kurią galiu daug ir įdomiai kalbėti. Namai – mano asmeninė tvirtovė, mano stiprybė, į kurią neįleidžiama svetima aura.
Galbūt dabar labiau vertinate savo asmeninę ir šeimyninę gerovę? Ar jums dar svarbu „ką pasakys žmonės“?
Komentarų būta visokių. Tiesą sakant, pradžioje, klausantis jų, man buvo nuoširdžiai gaila švaistomos žmonių energijos svetimiems gyvenimams, kurių jie net nepažįsta! Šie žmogučiai apskritai koneveikia kiekvieną, kurio vardas žinomesnis už jų pačių, taip tikėdamiesi atkreipti visuomenės dėmesį į save. Bet tai tik tuščias lojimas ant savo pačių šešėlio...
Atsitraukiau, priimdama poziciją su humoru – jeigu jums kažkas manyje nepatinka, tai nebūtina manęs apie tai informuoti, pasistenkite šį šoką išgyventi savarankiškai. Komentarų neskaitau. Kritiką mėgstu, vertinu ir priimu tik iš kompetetingų, argumentuotą nuomonę sakančių žmonių. Mano asmeninė ir šeimyninė gerovė visuomet man buvo svarbiausia. Metams bėgant, išmokau save teisingai padalinti, nebarstant laiko ir energijos nereikšmingiems susitikimams, pokalbiams, reakcijoms. Vidinė ramybė, harmonija man dabar svarbiau už viską. Ja maitinu visą savo šeimą.
Sakoma, kad gražios moterys neretai dėl šio savo bruožo gyvenime stipriai nukenčia. Jūs – „Misis Lietuva ’94“, ar jums teko su tuo susidurti? Ar sutinkate, kad grožis ne visada padeda?
Moterys nukenčia, nudega nuo savo grožio, jei nieko daugiau be jo neturi. Grožis – galingas ginklas, jei jis protingose rankose. Turime pasaulyje puikių, sektinų pavyzdžių apie tokias moteris, kurios įeina į istoriją. Visada rinkausi ši kelią. „Misis Lietuva“ laimėtas konkursas man
atvėrė daugybę kelių ir galimybių. Galiu drąsiai teigti, kad tai iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Tuo dovanotu ginklu aš pasinaudojau.
Prancūzijoje ėmėtės organizuoti grožio konkursus – rodos, grįžote ten, kur viskas prasidėjo. Papasakokite, kaip vystėte šią idėją. Ar tai tęstinis jūsų gyvenimo projektas?
Mano organizuojamų grožio konkursų istorija Prancūzijoje išties įdomi. Nuo pat vaikystės prancūzės man buvo neįmenama grožio, elegancijos, moteriško žavesio ir subtilumo mįslė, kurią norėjau įminti, išmokti ir įkūnyti. Deja, atvykus į Prancūziją, susidūriau su kita realybe. Auksinė tikrųjų prancūzių era baigėsi, užleisdama vietą unisex, gana vulgarokoms jaunoms merginoms, kurios nelabai rūpinasi savo išore.
Ėmiausi organizuoti, kurti grožio konkursus, kurie čia nėra populiarūs. Pradžioje buvo sunku, niekas netikėjo, kad lietuvė gali šioje srityje išjudinti vandenis. Tai buvo rimtas iššūkis. Apie ilgą kliūčių ruožą net nekalbėsiu, tačiau šiandien džiaugiuosi sėkme, gražiais projektais, dideliu spaudos palaikymu, kuri mano darbus įvardina „Žvaigždžių fabriku“. Šiai dienai esu nacionalinė direktorė grožio konkursams „Mrs. Universe“ Monakui, Prancūzijai, Rytų Europai, Lietuvai, Dubajui. Dažnai esu kviečiama į įvairių grožio konkursų komisiją.
Šiemet įvyks pirmasis mano vardo grožio konkursas „Miss Prestige Cannes International“, kuriame dalyvaus tik jau karūnuotos, pasaulyje pripažintos gražuolės. Jų titulai išties įspūdingi. Mintis sukurti šį projektą gimė neatsitiktinai. Norėjau savo ryšius, pažintis, galimybes ir patirtį realizuoti brandžiu ilgalaikiu projektu. Mano idėja – gražioms, talentingoms moterims suteikti galimybę pasirodyti ir būti pastebėtoms, įvertintoms pasaulinių kino, meno, mados, sporto žvaigždžių, kurie pakviesti į žiuri. Taip pat suteikti galimybę pasirašyti naudingus kontraktus, realizuoti save. Juk Kanai – miestas, kuriame gimsta talentai ir išsipildo svajonės. Konkurso credo – grožis, talentas ir asmenybė. Šiose srityse konkurso metu merginoms padės atsiskleisti profesionalūs aktoriai, dainininkai, šokėjai. Bus nuostabus grožio, mados, muzikos, šviesų šou, lydimas gurmaniškos vakarienės, išskirtinių vynų, daugybės siurprizų. Laukiama daug žymių, garbingų svečių, kurie nuoširdžiai mane palaiko ir skatina mano veiklą.
Esate išvaizdi moteris, ar turite kokių nors grožio paslapčių, rutinų, kurios jums padeda išlikti jaunatviškai?
Dėkoju už komplimentą. Mano jaunatviškumo paslaptis paprasta – išmokau gyventi tik su pozityviomis mintimis, neprileidžiu artyn negatyvo, džiaugiuosi kiekviena nauja diena bei jos dovanojamomis galimybėmis, nebendrauju su man nemaloniais žmonėmis. Saikingas sportas, maudynės visus metus jūroje, kokybiškas maistas. Viskas yra mūsų mąstyme ir saiko supratime. Su amžiumi žmogų puošia jo nugyventų metų kokybė.
Ką patartumėte ar palinkėtumėte, jei tai galėtumėte perduoti sau, kuomet dar buvote jauna mergina?
Jeigu atsukčiau laikrodį atgal, suprasčiau, jog labai dažnai nereikia išgyventi dėl dalykų, kuriuos tiesiog reikia imti ir pakeisti. Skirčiau daugiau laiko savišvietai, kelionėms, mokslams, pažinimui, asmenybės augimui. Gyvenimas pralekia labai greitai, nieko nereikia atidėti rytdienai, o pasaulis toks įdomus ir turtingas! Palinkėčiau sau brandaus suvokimo, jog viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio. Tai palengvintų gyvenimą jauname, pilname maksimalizmo ir greito nusivylimo amžiuje. O apskritai, aš nekeisčiau nieko savo unikaliame gyvenime – viskam savo laikas, savos pamokos, svarbu jas gerai išmokti. Aš vis dar godžiai mokausi.
Kur žvelgdama į ateitį matote save? Apie ką svajojate?
Matau save ramią, besišypsančią, kantrią, apgaubiančią savo šeimą meile, ramybe, harmonija. Ir tarsi viesulas, skriejančią aukštyn savo sėkmingais projektais, idėjomis, nepaleidžiančios sėkmės formulės iš rankų, kasdien tobulėjančią, dėkingą ir apsuptą tik tikrų draugų bei bendražygių. Kaip sako prancūzai – La vie est belle! (liet. Gyvenimas yra gražus).