Pagalvotum - meluoja, varo net susiriesdamas, tačiau jau ne kartą teko įsitikinti, kad paprasti žmonės čia išties nuoširdžiai myli savo vadovę. O gimtajame jos mieste nėra sunku ją išvysti vaikščiojant netgi be jokios apsaugos. Tiesiog tą dieną policijos mašinų aplink padaugėja. Ne dėl kažkokios būtinybės. Labiau stengiantis pademonstruoti, kad policija El Calafatėje niekada nesnaudžia.
Pasirodo Mesis turi sūnų. Jam tik mėnuo, dėl to jaunasis tėtis dar ne itin patyręs. Pasikeisdami lašinom sau ant dilbių vaikiško buteliuko turinį ir tikrinom šildomo pieno mišinio temperatūrą. Atrodytų toks paprastas veiksmas vyriškoje kompanijoje sukėlė tikrą ginčų audrą.
Kiekvienas, apeliuodamas į savo nenuginčijamą ir ilgametį autoritetą šioje srityje, bėrė tokius svarius pamokymus, jog iš šalies žiūrint jaunesnei, patiklesnei mamytei galėjo susisukti galva. Pasirodyti, jog šie vyrai kūdikio girdymo išradimą rankose laikė net dažniau, nei alaus butelį.
Viskas baigėsi tuo, kad Mesio žmona, nesulaukusi jau senokai maisto vaikui atnešti nusiųsto vyro, įžengusi į virtuvę atėmė iš mūsų ginčų objektą ir dingo miegamajame.
Buvo dar anksti. Kaip tik deramas laikas saulėtekyje pamatyti kerintį Perito Moreno ledyną. Nuo El Calafatės į vakarus stūksantis stebuklas gerokai pramankština iš nuostabos prasiplėtusius akių vokus.
Viskas būtų dar kaip ir suprantama - gamta sukuria tokių dalykų, bet ta ledo sodri žydra spalva.... Lyg antifrizą kas specialiai kasdien sraigtasparniais čiurkštų.
Žmonėms patinka stebėti, kai dūžta, griūna. Jei tik tai ne tavo turtas. Todėl net stulbinamas ledo grožis nublanksta prieš akimirkas, kai jo tonas sveriančios dalys, palieka savo eilės laukiančius kolegas ir triukšmingai krinta į vandenį.
Laivas, plukęs prie šalčiu alsuojančios sustingusio vandens masės, vandens paviršiumi čiuožė lyg sėlindamas, tarsi bijodamas pažadinti žvėrį. Smigdamos vandenin ledo sienos sukelia nemažas bangas, kurių didesnės tokį laivelį be vargo apverstų. Tad ir žmonės, prisiartinę prie žydros ledo sienos, tampa santūresni. Ir jei ne visuomet, visur atsirandantys ir garsiai kiekvieną savo išgyvenimą išsakantys kinai, būtų girdimi tik fotoaparatų spragsėjimai.
Aišku, idealiausia būtų apsilankyti čia, kai Perito Moreno ledynas tiesiog sprogsta. Slinkdamas jis užtvenkia ežerą. Šio vanduo, dėl susidariusios kliūties ilgainiui kyla, kol galiausiai, spausdamas iš abiejų pusių, tiesiog sutraiško ledo tvirtovę. Reginys neapsakomas. Tik nuspėti, kada tai nutiks, be galo sunku. Kartais ledo ir vandens kova, visuomet pasibaigianti pirmojo pralaimėjimu, vyksta kasmet, kitą kartą reginio tenka laukti ir trejus metus.
Snaigė jau nebepanaši į tą kuklią drovuolę, kurią, tyliai snaudžiančią, aptikom Buenos Airese. Dabar ji purvina ir agresyvi. Užvedant riaumoja ir šaudo, žadina visus aplinkinius ir gąsdina ant kelio jos lojimu neapdairiai pasitikti iššokančius šunis.
Vis tik jos skleidžiami garsai neatspindi geraširdiško būdo. Susigyvenom. Kaprizų nebėra, įpročiai ir poreikiai tapo nuspėjami. Žmonės, sutinkami pakeliui, šypsosi ir moja, linkėdami gero kelio.
Kažkas naktį nesulaikė savyje menininko pašaukimo ir pirštu ant Snaigės šono, per gausų purvo sluoksnį, kažkodėl paliko A raidę apibrauktą ratu.
Pastebėję tai ir nenorėdami vienu skuduro mosto sunaikinti vietos anarchistų ratelio nario teisės į saviraišką, jau patys, šalia, nupiešėm taikos simbolį. Tad dabar, tikrai Vudstoko dvasiai pajusti, trūksta tik iš salono sklindančio „The Mamas and the Papas“ kūrinio „San Francisco“, gėlių vainiko ant galvos šiandieną mašiną vairuojančiam Vytarui ir lengvai atpažįstamo dūmelio kvapo, paliekamo pakeliui.
Martynas Starkus, El Calafate 2011
Daugiau apie šiuos nuotykius jau rugpjūtį per TV3!