Ugnė socialiniame tinkle „Instagram“ nemažai kalba apie keliones. Profilyje „8 ananasai” galima rasti patarimų, kaip sutaupyti keliaujant, į ką atkreipti dėmesį renkantis gyvenamąją vietą. Moteris prisipažįsta, kad pati pomėgį keliauti perėmė iš mamos.
„Pradėjau keliauti labai anksti, būdama 8-erių metų – mano mamytė buvo tikra kelioniu entuziastė. Mane pasiimdavo kartu. Vėliau atsirado tradicija gimtadienius švęsti ne Lietuvoje. Jau tuo metu keliaudama supratau, jog gyvenimas ir žmonės pasaulyje yra labai spalvingi - skiriasi papročiai, gyvenimo būdas, kalba. Manyje užgimė žingeidumas, pažinimo troškimas, netilpau savy, buvo įdomu pamatyti, kaip verda gyvenimas skirtinguose pasaulio kampeliuose. Nors augau gana konservatyvioje aplinkoje, tačiau ta galvoje besisukanti mintis, kad pasaulis yra didžiulis ir talpina savyje mus visokius, mane supurtė. Nuo to viskas ir prasidėjo”, – pasakoja Ugnė.
Moteris teigia, jog keliaudama niekada neplanuoja finansų – tiesiog stengiasi išsisukti kuo pigiau.
„Iš to siekio ateina ir atitinkami sprendimai. Kadangi patogumas man nėra prioritetas, tai ir nakvodavau pas žmones ant grindų. Yra įvairios keliautojų platformos, kur žmonės taip pat mėgsta keliauti pigiai, o kartais net visai be pinigų, tad viską susirasdavau vietoje. Pirmą kartą visiškai viena tranzavau į Lenkiją be menkiausio suvokimo, kaip tai reikėtų daryti. Bijojau tik vieno – kad į mišką išveš, – juokiasi keliautoja. – Tad jeigu dabar ką ir keisčiau – tiesiog prieš kelionę daugiau pasidomėčiau, kaip viskas vyksta. Tąkart pasisekė – pasitaikė geri žmonės. Tačiau ir dabar kelionės ir planavimas man yra du nesuderinami dalykai. Juk kelionė – tai nuotykis, o jis geriausiai nutinka, kai leidi jam vykti savaime. Jeigu planuoji, tai čia jau atostogos“.
„Mūsų su vyru niekas nelaiko Lietuvoje – dirbam internetu ir savo veiklą vykdyti galime iš bet kurio pasaulio kampelio, kuriame yra ryšys. Pagalvojom, kad esam išsiilgę nuotykių ir išvažiavom. Kelionę pradėjome 2019-ųjų vasaros pradžioje, o namo grįžome prieš pat 2020-ius. Sugrįžome tik dėl vienos priežasties – mūsų šunytės Ananasės, kuri dienas, kol mūsų nebuvo, leido šunų viešbutyje. Po poros mėnesių uždarė sienas, tad teko ilgesniam laikui nusėsti Lietuvoje”, – pasakoja pašnekovė.
Su dabartiniu vyru Luku Ugnė susipažino prieš dešimt metų karate stovykloje, tačiau romantiški santykiai užsimezgė tik prieš pusantrų metų. Visai neseniai pora susituokė.
„Jis iš Kauno, o aš iš Anykščių. Mūsų treneriai buvo geriausi draugai, tad nusprendė surengti dviejų klubų stovyklą Ignalinoje. Ten ir susitikome. Bet santykiai į romantiškus pavirto tik prieš 1,5 metų. Iki tol visą laiką buvome draugais. Na, o mūsų sprendimas susituokti atėjo besikalbant. Pagalvojom, kad šiuo metu mums tikrai gera būti kartu, jaučiame, kad šiuo gyvenimo etapu esame pakeleiviai ir galime pabandyti žengti dar vieną tos kelionės žingsnį. Visiems keista, kad piršlybų nebuvo, svarstė, kad gal tuokiamės “iš reikalo”, - juokiasi Ugnė. - Bet mes esame tie, kurie nelabai supranta tradiciją paprašyti rankos. Santuoką matome labiau kaip formalumą. Pamenu, tą dieną naršiau po įvairias svetaines, radau straipsnį, kad prašymus tuoktis galima priduoti internetu. Pusiau juokais pasakiau Lukui, kad gal taip ir padarome. Čia ir dabar. Jis nepasimetė ir sutiko. Pildydama privėliau klaidų, tai vis tiek teko dar kartą keliauti į metrikaciją ir pildyti prašymą iš naujo.”
Moteris pasakoja, jog vestuvės karantino metu pavyko puikiai – buvo laikomasi pagrindinių saugumo reikalavimų.
„Metrikacijos biure viskas buvo labai paprastai – viena darbuotoja, liudininkai, jaunavedžiai ir dar gali būti vienas asmuo, bet pas mus nebuvo. Dezinfekuoji rankas, visi laikosi atstumo. Jautėsi didesnis santūrumas. Tačiau mūsų pradinė vizija apie santuoką tokia ir buvo – jokių svečių, jokios šventės, jokio streso dėl netinkamos spalvos servetėlių. Juk svarbiausias dalykas tą dieną yra susituokti, nesvarbu kaip. Žmonės ir per karą tuokėsi, – teigia Ugnė. – Nesame religingi, mūsų požiūris į gyvenimą nesutelpa po lietuviškos bažnyčios stogu, todėl rinkomės civilinę sąjungą. Būna, jog žmonės nėra tikintys, net nelabai supranta, kas ta bažnyčia ir kokia jos reikšmė, bet eina tuoktis ten tik – dėl gražių nuotraukų arba, kad močiutės nepyktų. Mano nuomone, čia lyg įžeidimas tiems, kuriems santuokos sakramentas yra iš tiesų reikšmingas. O karantino metu metrikacija puikiai veikė, susituokti pavyko, viskas pavyko puikiai.”
Vėliau socialiniuose tinkluose pora pasidalino linksmomis vestuvių dienos nuotraukomis - ant guminių pirštinių užmautais žiedais, prie rūbų priderintais sportbačiais, kelione į parduotuvę...
Kalbėdama apie tai, ką veiks pasibaigus karantinui, Ugnė neslėpė, kad žada ir toliau keliauti.
„Vėl keliausime. Labai pasiilgom miegoti ant oro uosto grindų, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Bet jaunystėje gražiausi dalykai nutinka neplanuotai ir netikėtai”, – šypteli keliautoja.