Po milžiniško populiarumo sulaukusio projekto „Kelias į žvaigždes“ Robertas muzikos versle užsibuvo neilgai: grįžo į JAV, kur dirbo Vašingtone, baigė magistro studijas Kalifornijoje ir ėmė dirbti technologijų pasaulyje. Iš gyvenimo maksimumo siekiantis jaunas vyras, krimtęs politikos mokslus, pats stebisi atsidūręs žemės ūkio versle, kuriame, beje, jam puikiai sekasi.
R.Kupsto ir jo kolegų JAE 2017-aisiais metais įsteigta kompanija, pristačiusi naujos kartos šiltnamius bei klimato valdymą, sugebėjo rasti tai, ko šiai dykumų vietovei stipriai trūksta – šviežių, kokybiškų ir pigesnių maisto produktų tiekimą, užauginant vaisius ir daržoves Arabų šalyse. Inovatyvi agroverslo idėja greitai sulaukė dėmesio ir iš vietos valdžios, ir iš investicijų bendrovių – viena jų R.Kupsto startuoliui suteikė stambią investiciją – 100 mln. dolerių.
Tarp JAV ir JAE gyvenantis Robertas karantino metu vieši Lietuvoje. Tiesa, net ir grįžus į širdžiai mielą kraštą jo galvoje nėra vietos poilsiui – mintys sukasi apie naują projektą, pritaikytą Lietuvos ir kitų Europos šalių rinkai. Amerikos lietuvis žada pristatyti naują arbatos gėrimo kombučios prekės ženklą „Ohm!Bucha“.
– Robertai, daugeliui verslininkų karantino metu darbai gerokai stabtelėjo, o pažvelgus į jūsų pasiekimus, atrodo, kad koronaviruso grėsmė, apėmusi visą pasaulį, ne tik nesulėtino jūsų tempo, bet gal net ir davė savų pliusų. Ar taip yra iš tiesų?
– Iššūkius dabar patiria visi, bet, kalbant apie mano bendrai įsteigtą projektą JAE, daug faktorių šioje krizėje mums padėjo. Apskritai, kas dirba maisto, agroverslo srityje, dabar turi padidėjusius pardavimus, nes šalys kaupia maisto rezervus, žmonės patys savo namams perka daugiau maisto ir jį kaupia, nes šiuo metu situacija gana sudėtinga, vyrauja nežinia, įvairūs apribojimai.
Mūsų projekto esmė tokia, kad savo technologija sugebame auginti daržoves šalyse, kuriose yra dykumos, sunkios klimato sąlygos. Tiesiogiai konkuruojame su importuotojais, kurie dažniausiai produktus skraidina iš Europos, o kai avialinijos sustabdė daug skrydžių ir kai daug oro uostų užsidarė, mums, kaip vietiniams gamintojams, labai padėjo tokia situacija, kadangi tapome vos ne vieninteliais patikimais maisto prekių tiekėjais.
Iš kitos pusės, karantino metu sunkiau gauti dalykų, kuriuos mes patys naudojame gamyboje. Pavyzdžiui, mes naudojame kamanes žiedų apdulkinimui, importuojame jas iš Europos, tad ši sritis mums dėl esamos padėties apsunko.
– Ar lengvai Arabų šalys įsileido Amerikos lietuvį?
– Daryti verslą Arabų šalyse nėra paprasta, kaip, pavyzdžiui, Europoje. Verslo kultūra yra daugeliu atvejų svetima, nevakarietiška. Arabai dažniausiai gana teigiamai žiūri į amerikiečius ar europiečius, kadangi ten dirbantys žmonės dažniausiai turi aukštą išsilavinimą, jaučiamas pasitikėjimas, jie vertinami kaip stiprūs profesionalai. Tačiau pati sritis, kurioje aš esu, pagal arabų kultūra yra gana jautri. Jie yra jautrūs priimti riziką, kadangi jų visuomenėje yra svarbu reputacija, įvaizdis, todėl pralošimas, nesėkmė yra socialiai daug skausmingesni nei kitur. Vengiama pasirodyti, kad tu pralošei prieš gimines, draugus. Pavyzdžiui, Amerikoje ar Europoje tos verslo nesėkmės priimamos gana ramiai, visi supranta pastangas, vertina jas kaip pamokas, tai tampa tarsi pasiruošimu ateities sėkmei. O ten viskas yra kitaip.
Žemės ūkis tose šalyse yra labai neišsivystęs dėl tų pačių priežasčių, bet ir dėl klimato. Yra užsilikę neigiami nusistatymai, kai bandoma įnešti inovacijas į agroverslo sritį. Neva užsieniečiai nežino regiono istorijos, todėl niekas netikėjo, kad dykumoje – ten, kur mažai vandens, galima efektyviau auginti maisto produktus nei tiesiog juos importuoti. Mums reikėjo pirmiausia įrodyti, kad tai veikia, o kai įrodėme – žmonės patikėjo. Šiuo metu vyksta plėtra.
Asmeniškai man, po studijų persikeliant ten, kai niekada negyvenau tokiose šalyse, buvo kultūrinis šokas. Užtruko nemažai laiko, kol užmezgiau ryšius su vietiniais ir kol integravausi į verslo sistemą. Esu Amerikos lietuvis, turiu dvigubą pilietybę, džiugu, kad Amerikos ambasada mūsų kompaniją panaudojo kaip pavyzdį, norint parodyti, kaip užsieniečiai gali sėkmingai susirasti partnerystes su vietiniais ir įsteigti naują projektą. Tokių variantų gana mažai, nes įprastai užsieniečiai, kurie keliasi ten, gauna darbo pasiūlymą, kontraktą keliems metams, jiems viskas aprūpinama, atidirba numatytą terminą ir grįžta namo. Agroversle nėra jokio kito panašaus sėkmingo projekto. Užtruko nemažai laiko, buvo daug rizikos, bet tikėjau tuo.
– Ir galiausiai sulaukėte 100 mln. dolerių investicijos.
– Taip. Tiesa, pirmiausiai gauname 20 mln. dabartinei plėtrai, o likusi suma ateis po pirmosios plėtros fazės – tada, kai jau įgyvendinsime tam tikrus rezultatus, maždaug po metų. Įmonė negauna visko iškart, tai yra įsipareigojimas.
– Nors praėjo daugiau nei 10-imt metų, daugelis žmonių jus iki šiol atsimena iš „Kelias į žvaigždes“ projekto, ar muzika jau visiems laikams tapo tik jūsų hobiu?
– Visi šie verslo projektai užėmė daugiau laiko nei tikėjausi. Muziką turėjau padėti į antrąją vietą, bet aš vis dar savo malonumui, draugams organizuoju koncertus. Tiesa, dabar tam nelabai yra laiko, kadangi dalyvauti muzikiniuose projektuose ar išleisti albumą yra pilno dėmesio reikalaujanti veikla. Muzikos srityje taip pat įeina nemažos investicijos, prodiuseriai, su kuriais dirbama, irgi nori įsipareigojimų, tad taip ir išeina. Norint būti profesionalu, reikia rinktis, į ką tu nori skiri savo didžiausią dėmesį.
Mane vis dar kviečia dalyvauti įvairiuose projektuose, matosi, kad žmonės nėra visiškai pamiršę. Man muzika visada liks širdyje, bet pastaruoju metu negalėjau pilnai tam atsiduoti. Bet viskas dar ateityje, matysime, kaip bus toliau.
– Kaip dabar atrodo jūsų asmeninis gyvenimas? Ar jūsų širdis užimta?
– Šiuo metu ne. Dar vyksta paieškos. Bet galite įsivaizduoti, kad keliavimas ir gyvenimas skirtingose šalyse šeimos kūrimo procesą padaro dar sudėtingesniu. Išėjo taip, kad daugiau dėmesio skyriau verslui, tad dar negaliu pasigirti šeima ar nuolatine gyvenimo drauge.
– Esate išmaišęs visą pasaulį, ar šalia savęs norėtumėte matyti lietuvę, amerikietę, ar visgi tautybė jums visiškai neimponuoja santykiuose?
– Nors aš esu Amerikos lietuvis ir didžiąją dalį savo gyvenimo esu praleidęs Amerikoje, bet esu užaugęs lietuviškoje šeimoje, mano abu tėvai lietuviai, kalbantys lietuviškai, savaitgaliais lankiau lietuviškas mokyklas, todėl man Lietuva visada buvo ir yra prie širdies, norėtųsi, kad lietuviškos vertybės, kultūra liktų ir toliau šeimoje, tam, manau, geriausiai padėtų lietuvė žmona.
– Ar savo kelyje neteko sutikti moterų, kurios iš jūsų siekė naudos, pavyzdžiui, matydamos, kad esate potencialiai sėkmingas verslininkas, siekė jūsų dėmesio, draugijos?
– Nepasakyčiau, kad man teko su tuo susidurti. Manau, kad dar net negaliu savęs vadinti sėkmingu verslininku. Taip, esame pritraukę lėšų, todėl tai būtų galima vadinti laimingu bilietu į potencialią sėkmę, bet galiausiai ta sėkmė bus tik tada, kai bus rezultatai. Manau, kad visi žmonės savo gyvenimo kelyje kažkada sutinka tuos, kurie ieško naudos. Nepasakyčiau, kad šioje srityje kažkiek išsiskiriu nuo kitų.
Žinoma, „Kelias į žvaigždes“ laikais, kai buvo populiarumas, aišku, buvo, kad sulauki dėmesio vien dėlto, kad tave rodo per televizorių. Tas šou buvo labai populiarus. Matyt, kito tokio populiaraus šou net nebuvo Lietuvos istorijoje. Tikrai labai įdomus momentas, kai kasdien kone 70 proc. Lietuvos gyventojų žiūrėdavo šį šou. Man sunku tai net įsivaizduoti. Tad taip, per viešumą, tikrai buvo labai daug dėmesio, bet nepasakyčiau, kad man teko iš moterų ar net iš vyrų sulaukti naudos siekimo. Taip gali būti ir dėl to, kad aš dažniausiai nujaučiu tokius žmones, vengiu veltis į tokius ryšius, santykius, kai viduje jauti, kad kažkas ne taip.
– Ilgą laiką šou metu ir po jo buvo aptarinėjamas šiltas jūsų ir mamos ryšys. Kaip sutariate dabar?
– Kadangi mano tėčio jau nebėra, jo netekau jau prieš daug metų, mama tapo vienintele mano šeimos nare. Neturiu nei brolių, nei seserų, nei senelių. Turiu tik vieną dėdę, kuris gyvena Amerikoje, su juo palaikome ryšį. Stiprus ryšys su mama buvo ir bus vien jau dėl to, kad esame šeima vienas kitam. Tikrai palaikome artimus santykius. Mama vis pajuokauja, kad jau nori anūkų.
Mama visada buvo arti muzikos, ji buvo muzikos profesorė konservatorijoje, tad natūralu, kad ji man padėjo iš muzikinės pusės, kaip muzikantui ir dalyvaujant „Kelias į žvaigždes“. Tas projektas Lietuvoje buvo labai unikalus. Galima sakyti, kad tuo metu, prabėgus gana nedaug laiko po Sovietų Sąjungos, tai buvo pirmas toks muzikinis projektas, kai tikrai jautėsi, jog Lietuva laisvėjo. Žmonės aktyviai dalyvavo koncertuose. Anksčiau lietuviai labai santūriai, kukliai klausydavosi muzikos, jausdavosi šiokie tokie priespaudos požymiai. O šis projektas, atrodo, tarsi išlaisvino žmones. Tai buvo nuostabi patirtis. Po šio šou laukė daug koncertų, projektų.
– Būdamas jauno amžiaus jau labai daug ko pasiekėte, kokie jūsų užmojai ateityje?
– Reikia eiti žingsnis po žingsnio. Dabar versle reikia pasiekti rezultatus plėtroje. Uždėti tašką ir tai įgyvendinti. Aš nelabai tikėjausi, kad dirbsiu maisto srityje, kadangi baigiau politikos mokslus, maniau, būsiu diplomatas ar dirbsiu politikoje. Pastebėjau, kad dirbdamas su šiuo projektu, karjerą galima daryti dar 30-imt metų į priekį, fokusuojantis į maisto ir agro sritį, nes poreikis yra milžiniškas. Lietuvoje situacija yra gana gera, mes turime ir derlingą žemę, ir vandens, ir gana normalų klimatą. Turime tikrai užtektinai maisto. Esame tarsi ūkininkai iš prigimties. O pažiūrėjus į kai kurias pasaulio šalis, matosi, kad bręsta didžiulės problemos, populiacijos augimas, urbanizacija, todėl tampa viskas sunkiau užauginti sveiko, gero maisto. Man tiesiog labai įdomu dalyvauti šiame procese, matau, kad man visa tai atneša pilnatvę, dirbu prie projektų, kurie yra svarbūs, apčiuopiami, padedantys spręsti problemas. Man būtų įdomu ir toliau dirbti šioje srityje, beje, norėtųsi ir Lietuvoje išvystyti sėkmingą projektą.
– Kalbate apie maisto svarbą, o kiek pats skiriate dėmesio jo kokybei savo kasdienybėje?
– Žmonės tampa sąmoningesni, jie domisi, kas eina į jų kūnus, skaito etiketes, ieško produktų be konservantų, sintetinės sudėties, dažiklių ir t.t. Palaipsniui reikia turiningesnio, sveikesnio maisto. Aš taip pat skaitau etiketes, kuo sudėtis yra paprastesnė – tuo geriau. Manau, visi rūpinasi savimi. Geriausias vaistas nuo visų ligų – sveikas požiūris į maistą, kuris būtų derinamas su sportu. Ne veltui sakoma, kad tai, ką tu valgai, tai ir esi.
– Šiuo metu pasaulyje siaučia koronavirusas, nors jis jūsų verslui turi mažai įtakos, kokios mintys jus aplanko skaitant naujienas?
– Reikia būti sąmoningu. Aš manau, kad Lietuvoje buvo susitvarkyta gana gerai ir greitai, veiksmų buvo imtasi ankstyvoje stadijoje, todėl ir atvejų turime sąlyginai mažiau, lyginant su kitomis šalimis. Tai, kas vyksta Amerikoje, Anglijoje ar Italijoje yra labai rimta, ten intensyvesni židiniai. Šiuo metu mano mama yra Amerikoje, bet ji, kaip ir visi, laikosi karantino, tikimės, kad viskas bus gerai. Manau, visi pereisime šį etapą, bus daug pamokų pasauliui. Billas Gatesas jau anksčiau pasakojo, įspėjo, kad tokia pandemija yra viena didžiausių rizikų, bet mes vis tiek buvome tam nepasiruošę. Tam tikra prasme mes negalime sugrįžti į tai, kas buvo prieš šią krizę, turime būti sąmoningesni, visada pasiruošę bet kokiu momentu panašiam variantui. Gerai, kad šis virusas nėra labai agresyvus, kaip galėtų būti, žinoma, labai gaila, kad daug žmonių nukentėjo nuo jo, bet tai didžiulė pamoka pasauliui ateičiai.
