– Jūsų lemtingas karjeros žingsnis – teatras „Ambrozija“ – kada ir kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte ten?
– Buvome mokykloje tokių linksmesnių vaikinų klasė ir mus pakvietė vaidinti jaunimo teatro studija. Buvome keli tokie vaikinai, liaudiškai šnekant, prie bajerio. Sugalvojome sukurti humoro grupę. Buvome gavę iš teatro raktus ir ten juokaudavome tarsi „Kakava“. Kas nežino, tai šiauliečių aktorių grupė „Kakava“ grodavo su fortepijonu ir skaldydavo baikas. Mums jie labai patiko, bet per pamokas bandėme daryti savo humorą, kažką nukopijuodavome nuo Erlicko – buvome pasidarę savo programą. Tokia buvo grupė, jei nesuklysiu, mes buvome pasivadinę „Taškai“.
Kai buvau pradėjęs vaidinti jaunimo studijoje mane pakvietė liaudies teatras Rokiškyje, kur teko dirbti su suaugusiais. Rolės buvo ne humoristinės, rimtesnės. 12-kta klasė buvo ant nosies ir tada mane pamatė „Ambrozija“. Mažėjo sąstatas, išvažinėjo tai vienas, tai kitas, todėl jie man ir sako: „Ar nenorėtum?“. Jie irgi buvo šviežiai susikūrę, kartu buvo apie pusantrų metų. Pasiūlė, pabandžiau ir pradėjau vaidinti nuo 17-os metų. Nei mokyklos nepabaigiau, nei niekur nestojau, neišvažiavau ir pradėjau juokauti. Ir juokavai ilgai.
– Tai dėl „Ambrozijos“ net išsižadėjote mokslų...
– Kažkaip pradėjo lyg ir sektis tuo laiku. Pavyzdžiui, pakviečia į kokią televizijos laidą, po jos, jei patikai, ateina žmonės pažiūrėti ir į sales tavęs. Būdavo populiarūs humoro žygiai per Lietuvą, mūsų važiuodavo kokie dešimt, bendrai su visais humoristais susėsdavome į vieną autobusą ir išvažiuodavome 10-čiai dienų. Gyvenome „Ikaruse“ (autobuse – Delfi). Tokia buvo pradžia su „Ambrozija“, kuri užtruko beveik 24-erius metus.
– O pačiame kolektyve nebuvo jokių pykčių, trinties per tiek metų?
– Nebuvome susipykę. Nesiskambiname, neplepame valandų valandas telefonu, to nėra dabar, bet per šventes pasveikiname vienas kitą, uždedu like. Gyvename savo gyvenimus, turime visokių reikalų. Dirbau Kupiškyje prieš metus, tai jie atvažiavo, koncertavo, išgėrėme kavos, pasijuokėm, prisiminėme senus laikus ir viskas. Kolegos mama mirė – važiavome į laidotuves, mieste pasisveikiname. Tai ne šeima, bet juk net ir šeimos išsiskiria, būna, kad net nebendrauja. Nors laiko filmavimuose, kelionėse esame praleidę daugiau nei su šeimomis, bet vieną dieną ateina sprendimas, kad reikia skirtis.
– O kodėl nusprendėte iš trupės pasitraukti?
– Žmogus gyvenime visada nori ką nors keisti. Mintis man brendo kelis metus, kad reikėtų kitomis veiklomis užsiimti. Buvau nebaigęs mokslų ir galvoju sau: „Kur man stoti?“. Vaikai mokėsi, o aš – nieko nebaigęs. Žmona, man nežinant, užrašė į mokyklą ir aš ją pabaigiau. Kartą mieste sutikau mokytoją, o ji man sako: „Kęstuti, laukiame tavęs, kada ateisi pabaigti?“. Tada aš per metus pabaigiau 11-ktą ir 12-ktą klases. Tada galvojau, kur man reikėtų stoti mokytis. Tai buvo pati pradžia, kai ėmiau svarstyti, ką galiu gyvenime dar nuveikti.
Prieš 8-erius metus įstojau į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją, kur pabaigiau audiovizualinius menus: fotografija, technologijos, video operatorinis menas. Prieš stojant, galvojau, ar stoti į logistiką, ar ten, kur miela. Ir pasirinkau ten, kur miela. Dar dirbau televizijoje, man buvo įdomu montažas, prodiusavau kelias laidas, susijusias su „Ambrozija“. Sėdėdavau montažinėje su montuotoju, žiūriu, kad man visai įdomu, bet nelabai, ką suprantu, tada ir buvo kažkoks pastūmėjimas, kad reikia baigti mokslus. Iš 4-erių metų buvo pusė fotografijos, o kita – video operatorinis menas. Mano kursiokai dabar dirba televizijoje.
– Dėl savo darbo apkeliavote visą Lietuvą, bet gyventi vis tiek grįžote į Rokiškį, kodėl?
– Rokiškyje gyvenu nuo 5-erių metų, o gimęs esu Jonavoje. Gavau truputį azoto ir mama išvežė (juokiasi). Rokiškis su šeima traukia mus atgal kaip magnetas, kad ir kur bebūtume.
– Kęstuti, esate dirbęs daug ir įvairių darbų, papasakokite apie šias savo patirtis.
– Norėjau pakeisti aplinką, kurį laiką pabuvau Amerikoje ir grįžau. Po to turėjau darbo pasiūlymą Vokietijoje, dėl to nusprendžiau išsilaikyti profesionalo teises. Išlaikiau visas didžiųjų vilkikų kategorijas. Tuo tarpu žmona sugalvojo dalyvauti konkurse ir laimėjo kultūros centro direktorės vietą. Tad niekur nebeišvažiavome ir pasilikome Lietuvoje.
Veždavau skiedras, paskui kurį laiką vairavau šiukšlinę. Dėl to būdavo visokių replikų, pavyzdžiui, „Oi, kaip nusigyveno Raimundėlis“. Bet aš ir atsakyti į tai mokėdavau. Aš labai džiaugiuosi dėl šios patirties, gavau daug informacijos, buvo geras kolektyvas. Man tiesiog reikėjo vairuoti, dirbau savo darbą. Rajonas nedidelis, sveikiniesi su žmonėmis, kartais net pamiršdavau, kad turiu gale konteinerius, žiūriu, žmonės atbėga su jais iš paskos. Bet nieko tokio, grįždavai ir atsiprašydavai, žmonės supranta.
– Nepaisant žmonių replikų, jūs nepasididžiavote ir dirbote šį darbą...
– Išėjo tokia situacija: manęs paklausė, ar negalėčiau pavaduoti žmogaus, nes jau 10-imt metų jis nėra atostogavęs. Atsakiau, kad galėčiau. Pabandžiau ir viskas gerai išėjo. Niekada nesislėpdavau nuo žmonių, gal iš pradžių galvojau, kad nesupras. Tame pačiame mieste, Rokiškyje, gyveni, tai gal galvodavo, kad filmuoja, kadangi mes daug metų čia filmuodavomės su traktoriais, visokiomis mašinomis. Vienas gal pagalvojo, kad nusigyvenau, o kitas, jog čia juokas. Svarbiausia, kaip pats priimsi tą faktą, jeigu slėpsiesi po akiniais, kepure, tai irgi nieko gero. Iš kiekvieno pabandyto dalyko, tu gauni patirties. Pavyzdžiui, Vokietijoje šiukšlininkas uždirba 3 tūkst. eurų. Jei žmogus šluoja gatves, tai reiškia, kad jis nusigyvenęs? Ne, jis daro tvarką, toks jo darbas, vadinasi, jis – geras žmogus.
– O kuo užsiimate dabar?
– Patraukė mane atgal prie kultūros. Dabar esu garso ir šviesos inžinierius. Viską stebime, žiūrime, reguliuojame iš šono. Tai man nėra svetima, teatre dirbau su šviesomis ir esu pabaigęs mokslus, tik reikia viską prisiminti.
– Dabar dirbate už kadro, ar nepasiilgstate viešumo, pasirodyti ant scenos?
– Žiūrovams gal ir atrodo, kad jei tavęs nėra televizijoje, tai tavęs visai nėra. Bet gyvenimas eina, tik tiek, kad jo nerodo televizorius. Aš niekada nebuvau visiškai atsitraukęs, visada paraleliai vedžiau įmonės renginius, jubiliejus. Jei kartais pakviečia į televiziją ir sutampa darbe laisvas laikas – nuvažiuoju. Galėčiau papasakoti daug niuansų, kodėl mūsų kolektyvas tapo nebereikalingas televizijai, bet nepasakosiu (juokiasi). Jei atsirastų tinkamas projektas, kuriam aš tikčiau, tai mielai atvažiuočiau. O pačiam verstis, prašyti – ne man.
– O šeima jus palaikė, kol ieškojote savęs, kai išbandėte įvairius darbus?
– Kai yra nauja veikla, kol įsivažiuoji, gyvenime atsiranda daugiau streso, finansai tai mažesni, tai didesni – visko būna. Mes šeimoje gerbiame vienas kito sprendimus, aišku, mes visą laiką pasišnekame apie viską. Nėra gi taip, kad šiandien aš sugalvojau dirbti inžinieriumi, o rytoj kuo nors kitu.
– Žinau, kad turite dvi jau suaugusias dukras, viena iš jų netrukus paliks namus, ar pasvarstote su žmona, kad netolimoje ateityje laukia laikas dviese? Kaip sutariate su vaikais?
– Žinoma, kad pagalvojame. Žmona turi daug veiklos: dainuoja chore, vaidina teatre. Kartu daug keliaujame. Kai peršoki per 40-imt metų, supranti, kaip viskas traukiasi. Esu pasistatęs dirbtuves, kažką drožinėju, darau.
Miglei, mano mažajai, sausio 3-iąją dieną suėjo 18-ika metų. Ji 12-okė, liko keli mėnesiai, kai ji pakels kažkur sparnus. Dabar ji laikosi teises, daug svajoja. Iš pradžių norėjo būti veterinare, nes labai myli gyvūnėlius, žvėrelius, po to policininke užsinorėjo būti, kulinare, vėliau visai nieko nebenorėjo. Išvažiavo pas sesę, o dabar lyg ir vėl nori būti kulinare. Jei pavyks įstoti ir jei niekas nepasikeis iki paskutinio skambučio, tai dabar jos svajonė yra tapti kulinare. Be to, jai neblogai sekėsi ir dainavime, dar lankė dailę, buvo laimėjusi pasaulinį konkursą Japonijoje, bet jai tai pabodo.
O vyresnėlė, Marija, jau treti metai gyvena Škotijoje, ji studijavo kineziterapiją, po to susidomėjo kosmetologija. Vis pagalvoja grįžti į Lietuvą. Mes sakom: „Nesi ištremta, sugalvosi – grįši“. Į Škotiją ji išvažiavo kaip studentė trims mėnesiams užsidirbti pinigėlių, tačiau šalis patiko, todėl ten pasiliko.
– Daugelis pagalvotų, kad Rokiškyje gyventi yra ramu, nuobodu. Kuo ši vieta jums patinka?
– Taip, jis man mielas, čia yra viskas paprasčiau. Esu iš ten kilęs, augęs, manau, kad esu rokiškėnas. Tai mūsų miestas, čia visada gera grįžti ir gyventi. Aplankykite jį, nes čia tikrai yra ką pamatyti, pernai Rokiškis buvo tapęs kultūros sostine.
– Esame pratę jus matyti televizijoje linksmą, su šypsena, o koks esate realiame gyvenime?
– Būnu visoks. Dažniausiai būnu linksmas arba stengiuosi linksminti visus aplinkui, bet tai išeina natūraliai. Tą linksmumą aš dažnai išgaunu per lengvą, gal kitiems atrodantį, nusišnekėjimą. Ir prie žmonių lengviau taip prieiti, ir teigiamiau viskas išeina. Stengiuosi toks būti, bet žinote, ir man būna skaudu ar liūdna, būna visko. Kai mano mama atvažiuoja pas mane, ar aš pas ją, ji sako: „Vaikeli, sūnyce, tu grynas tėtis“. Pas mus linksmas visada būdavo senelis, kilęs nuo Šeduvos. Aišku, būna visko, gali ir nusibosti. Kai ilgiau būname kartu su šeima, jos pavargsta nuo manęs, nes aš kalbu ir kalbu.
– Atrodo, kad Raimundėlio pravardė tarsi su jumis susigyveno. Kaip gimė šis personažas?
– Raimundėlio istorija yra atėjusi iš mūsų vairuotojo sūnaus, kurio vardas buvo Raimundas. Vieną kartą važiavome dideliu, rusišku autobusu tarp Palangos ir Šventosios. Ir tėvas šaukia sūnui: „Raimundėli, aerodromas“. Tas vaikas peršoka iš vienos autobuso pusės į kitą ir klausia: „Kur, tėti, kur?“. O tėvas atsako: „Pravažiavom, ne toje pusėje“. Aš nusižiūrėjau tą personažą ir jis man taip prilipo. Jis buvo toks įdomus, kitoks vaikas ir pabandžiau pritaikyti tą personažą. Berniukas išaugo normaliu vyru, susitikus mieste pasišnekame. Jis net nežinojo to fakto, kad bandžiau jį kopijuoti.
Atsimenu, būdavo tokie bendri humoro renginiai, į juos atvažiuodavo ir Raimundas Šilanskas bei Raimundas Bingelis. Kartą jie priėjo ir sako: „Ei, „Ambrozija“, užtenka čia bajerius skaldyti, keičiam vardą“. Gal jie galvojo, kad mes čia juos traukiame per dantį, bet mes apie tai net pagalvoję nebuvome. Tad būdavo tokių netikėtų sutapimų ir įdomių istorijų.