Tai - Bolivijos - Peru siena. Snaigė, lyg nerangus lokys įžulių, siaučiančių ir rėkiančių kiškių šventėje, atsargiai, atsiprašinėdama, metras po metro riedėjo link tikslo. Neramu buvo ne ką nors sutraiškyt. Jie visi čia turi po keliolika sensorių kūne, paskutinę sekundę patys sugeba išvengti galimos traumos.
Ramybės nedavė dar prie įvažiavimo į šią žmonių jūrą pasakyti žodžiai:
"Šiandien sienos nepravažiuosit. Turgaus diena. Viskas uždaryta".
Kaip taip? O jei čia turgus visom dienom, o muitinė naktimis nedirba, tai kaip tada?
Vis tik užtvaras pakilo ir po keliolikos minučių važiavimo (žinoma, pataikėm dar ir į priešingą juostą), tapo aišku, kad šansų turim. O visa kita priklausys nuo pareigūnų ir jų diktuojamų taisyklių. Būtent jų, o ne oficialiai priimtų.
Štai Peru pusėje varganų prekeivių ir jų vežimais traukiamų maišų eismą reguliuoja toks žilas vyras su ūsais. Labai svarbus ir orus. Neišlįsdamas iš kabineto su keliais palūžusiais kompiuteriais ir sugedusiu spausdintuvu, vadas savo parankiniams piršto mostelėjimu parodo, kas jau jam susimokėjo duoklę, o ką vyti atgal.
Už pilnus ratus gėrio - penki soliai (atitinkama suma litų). Ir jokių derybų. Ir viskas vyksta šalia manęs ir Marcelo, visiškai ignoruojant tai, kad kažkokie svetimšaliai, laukiantys, kol bus sutvarkyti jų mašinos dokumentai, ne tik savo akimis stebi visą procesą, bet ir akivaizdžiai mato, kur bosas deda monetas.
Per pusę valandos apie dvidešimt monetų! Versliukas, vienok. Ir tik pabandyk nukniaukt. Nubaus labiau nei už šnipinėjimą.
Jei Bolivijoje su policija nebuvo jokių nesusipratimų, tai Peru jau važiuojant pirmuosius kilometrus buvom sustabdyti tris kartus. Kartą ir susimokėjom. Tik gerokai daugiau, nei moteriškės su maišais. Gal ir teisingai. Juk mūsų daugiau. Ir Snaigė ne iš lengvųjų. O dar ta neveikianti lempa. Tiksliau veikt tai ji veikia. Bet kažkodėl tik tada, kai stabdom. Nepaaiškinsi.
Tai pradžioje. Vėliau policininkus pakeitė kiaulės (prašau čia neieškoti jokių paralelių ar žodžių žaismo su prieš tai minėtais herojais). Jei iki šiol pakelėse daugiausiai ganydavosi lamos ar avys, tai dabar tikras paršelių rojus. Pririšti prie kuolų ganosi laimingi, nekreipia dėmesio į sustojusius į juos paspoksoti ir žviegia iš pasitenkinimo radę skanesnę šaknį.
Net mažuose žemės lopinėliuose Titikakos ežere, kur jų šeimininkai gyvena plaukiojančiose salose. Susirentę nendrinius namus ant neskęstančių, tarpusavyje surištų ir šiaudais padengtų žemės gabalų jie džiaugiasi gyvenimu. Nenori niekur keltis, kuria nuostabius rankdarbius, o į mokyklą vaikus gabena šiaudinėmis valtimis.
Tik mokiniams nelengva. Negali pasakyti, kad vėjas mokyklą šiandien nuplukdė toli ir pamokų nebus, kol ją su visomis mokytojomis sugrąžins tėvų komiteto nariai. Tos salos inkarais tvirtai pritvirtintos prie dugno: "Kad į Boliviją nenuneštų, nes mes pasų neturim", - visiškai rimtai dėsto salos vadas.
Kitoje, jau tikrame ir akmenuotame žemės plote, Takile saloje, kažkada buvo kalėjimas. Toks Peru Alkatrasas. Dabar ten gyvena labai kruopštūs, švarūs ir tvarkingi ūkininkai. Kadangi čia nėra automobilių, o futbolo aikštelėje laksto vaikai, visiškai aišku, kad vyrams belieka tik vienas pasirinkimas. Jie mezga. Ir dar kaip!
Moterims galima prie siūlų prisiliesti tik verpiant. Na, dar pasiuvinėjant. O megzt - ne bobų dalykas. Irgi mat, sugalvojo. Ne vyras, jei pirštinių nesugebi numegzt. Ir ne bet kokiu tau ten "kas antras išvirkščias" raštu. Varo vaikinai lyg mezgimo mašinos. Virbalus valdo lyg butelių atidarytuvus. Ir nėra jiems lygių.
Snaigei išeiginė, nes šiandien vairavom laivą. Lyg ir viskas gerai, tik pedalų trūko. Užtat kapitonas laimingas buvo, pavalgė, truputį snūstelėjo. Paskui, aišku, kiek murmėjo. Ne ten plaukėm. O ką aš žinau? Kelio ženklų ant Titikakos nėra.