Kitoks I. Norkūnienės gyvenimas po dukros gimimo: nauji namai džiugina, bet buitis „žudo“, nebėra kada aiškintis santykių

Choreografė, buvusi populiaraus TV šokių projekto komisijos narė Ieva Norkūnienė lietuviams tapo pažįstama prieš keletą metų, kai pradėjo dirbti TV eteryje. Viešųjų ryšių specialistai anksčiau Ievai lipdė ir skandalistės, ir dėmesio trokštančios aštrialiežuvės išsišokėlės etiketes.

Jei tokios etiketės lipo komentuojant šokėjų pasirodymus prieš TV kameras, jų galiojimo laikas baigėsi. Pagrindiniam ir skaitytojų daugiausiai lankomam Lietuvos naujienų portalui DELFI tariantis dėl interviu, I. Norkūnienė kuklinosi: „Iškilo filosofinis – retorinis klausimas, kodėl kažkam turėtų būti įdomu skaityti apie tai, ką veikiu ir kaip gyvenu?“ Tačiau po keleto akimirkų pašnekovė jau buvo puikiai nusiteikusi pokalbiui. „Supratau. Gerai. Įtikinote“, – linksmai kalbėjo ji ir ryžosi papasakoti apie tai, kokia iš tiesų yra jos, jaunos mamos, gyvenusios aktyvų viešą gyvenimą, kasdienybė šiandien. Ją pašnekovė juokais pavadina motinystės džiaugsmais su „žudančios buities“ prieskoniu (juokiasi).

Ieva ir jos sutuoktinis Adomas Norkūnas visai neseniai pakrikštijo pirmagimę. Pora gyvena naujame name, o vietą, kurioje įsikūrė, vadina svajonių kvartalu. „Esu beprotiškai laiminga, tačiau negaliu neprisipažinti, kad kartais užeina silpnumo ir liūdesio akimirkos...“, - interviu metu atvirai pasakojo I. Norkūnienė.

- Ar be buities rūpesčių jūsų gyvenime pastaruoju metu vyksta kas naujo?

- Nieko sensacingo neįvyko. Neišsiskyrėme, nesilaukiame antrojo vaiko. Neužklupo ir bankrotas, o naujų didelių kūrybinių pasiūlymų taip pat nesulaukėme - neturime galimybių - auginame vaiką.

 - Bet gal dar neskelbta naujiena būtų galima laikyti tai, jog įsigijote erdvesnį būstą, jį įrengėte ir praėjusią vasarą galėjote pasidžiaugti nuosava veja?

 - Naujuose namuose gyvename jau pusę metų. Labai gerai, bet... Didesni namai – rūpesčių taip pat daugiau.

 - Tenka siurbti daugiau kilimų? Nuo šiol daugiau laiko praleidžiate valydama dulkes?

 - Tikrai taip, tačiau labiausiai mūsų gyvenimą pakeitė ne nauji namai, o vaiko atsiradimas.

 - Kaip naujuose namuose jaučiasi jūsų pirmagimė? Ką galėtumėte papasakoti apie motinystę žvelgdama į keletą pastarųjų mėnesių?

 - Vaikas pakeitė mūsų gyvenimą. Maniau, kad esu pakankamai subrendusi moteriškė, žinanti, ko nori iš gyvenimo. Vaikas buvo labai lauktas, planuotas, tačiau nė nenutuokiau, kiek laiko, dėmesio, fizinių bei dvasinių pastangų reikalauja vaikelio auginimas. O buitis ir rutina iš tikrųjų žudo. Niekada anksčiau nesupratau šio posakio.

 - Dar iki vaiko atėjimo į pasaulį žinojote, kas yra bendra buitis. Su Adomu drauge gyvenote. Kas pasikeitė susilaukus dukros?

 - Neįsivaizdavau, kad buities gali būti tiek daug. Kol gyvenome su Adomu dviese, buitis buvo romantiška ir smagi, nes buvome tik mudu, galėjome laisvai planuoti laiką, nes sau buvome svarbiausi. Kai atsirado vaikas, viskas pasikeitė. Dabar jis svarbiausias. Būna, kai net nėra kada pavalgyti. Nekalbu apie galimybę ilgai lepintis duše.

 - Sunku patikėti, jog galvojote, kad sulaukę vaikų galėsite gyventi kaip gyvenę ir kad kūdikio poreikiai jums netaps svarbiausiais.

 - Būna vakarų, kai guodžiamės su Adomu, jog knygose rašo, kad sunkiausi yra pirmieji treji metai. Po trejų metų turėtų būti lengviau. Nusijuokiame, pasižiūrime į savo miegančią dukrą ir pasijutę laimingi, įgauname jėgų nepasiduoti nuovargiui.

 - Dukra augs, greičiausiai lankys darželį. Nespėsite nė mirktelėti ir ji eis į pirmąją klasę, o uždavinių, kuriuos turėsite išspręsti, tikėtina, daugės.

 - Visokių dienų būna. Mums susidėjo daug įvairių darbų į krūvą. Įrenginėjome namus, kraustėmės, vyrui teko dirbti iki šiol nedirbtus darbus: rūpintis terasos įrengimu, vejos sėjimu, jos pjovimu. Tie darbai malonūs. Prabėgo metai, kai nebeturiu socialinio gyvenimo. Per praėjusius metus patyriau įvairių būsenų, įvairių nuotaikų. Esu beprotiškai laiminga, kad turiu šeimą ir gražius namus, tačiau kartais jaučiuosi iškirpta iš gyvenimo, ypač kai matau, kiek visko daug aplink vyksta. Sunku pripažinti, bet pasitaiko ir akimirkų, kai jaučiuosi silpna. Atrodo jog gyvenimas aplink verda, o tavasis stovi vietoje.

 - Iki dukros gimimo gyvenote ypač aktyvų gyvenimą. Nesibaigiančios repeticijos, filmavimai, valandų valandos tiesioginiame TV eteryje... Jūsų gyvenime nebeliko veiksmo, netikėtumų, virpulio, kurį kaskart jausdavote ausinėje girdėdama režisieriaus skaičiuojamas likusias sekundes iki transliacijos pradžios.

 - Kai moterys gimdo 20-ies, arba kai pradedama lauktis neplanuotai, viskas pasikeičia staiga. Atrodė, kad man nebus taip, nes motinystei ruošiausi, laukiau šio etapo. Savo vaiką planavau auginti ir auginu pati. Buvau nusistačiusi, kad jokių auklių ir močiučių nereikės. Sąmoningai atsisakiau galimybės grįžti į darbus, nes noriu būti su savo vaiku. Turiu ir pažįstamų, ir pavyzdžių mačiau, kai moterys, praėjus dviems mėnesiams po gimdymo, grįžta į darbus ar mokslus. Aš taip negaliu. Manau, jog mama pati turi būti su vaiku jo pirmaisiais gyvenimo metais. Pakanka aplink pavyzdžių, kai tėvai, neberasdami bendros kalbos su paaugliais vaikais, jaučiasi kalti nebuvę su jais tada, kai to labiausiai reikėjo.

 - Galėtumėte pasinaudoti pagalbininkės paslaugomis. Sutvarkytų namus, išlygintų drabužius. Galbūt tai palengvintų jūsų kasdienį gyvenimą? Liktų daugiau laiko jums.

 - Esu užsispyrusi ir visur einu per sunkumus. Iš pradžių atrodė, kad neišsimiegojus anksti keltis – nieko baisaus. Praėjo keletas mėnesių, pusė metų, metai ir kėlimasis anksti ryte, kai esu neišsimiegojusi, nebeatrodo toks lengvas dalykas kaip anksčiau. Noriu viską daryti pati, noriu visur spėti, tačiau sutinku, kad supermamos sindromas – nieko gera. Bet neapleidžia "sportinis interesas" - kiek gi moteris gali ištverti. Sovietų laikais sakydavo, jog moteriai po gimdymo pailsėti užtenka du mėnesius, o tada – į darbą... Juk mūsų mamos taip ir gyveno. Turėjo spėti viską: prižiūrėti namus, skalbti drabužius, eiti į darbą, pamaitinti vaiką ir dar save realizuoti. Kol kas profesinės savirealizacijos teks palaukti. Namų šeimininkės profesija irgi savotiška savizealizacijos forma (juokiasi).

 - Ar turite draugių, kurios augina vaikus ir jums ką nors apie tai pasakojo dar iki dukrytės gimimo?

 - Turiu. Pasakojo, kad gimęs vaikas išvalo visas mintis. Galvojau, sulauksiu savojo, pasisodinsiu ant kelių, medituosiu, svajosiu ir jusiu vien palaimą ir daugiau nieko. Džiaugsmo ir palaimos tikrai yra, tačiau bemintė būsena užplūsta šiek tiek kitaip nei įsivaizdavome. Būna per dieną taip nusikalame, kad vakare jau nieko nebesinori. Ištirpsta visi troškimai, užgaidos ir tuomet tikrai užplūsta bemintė būsena ir džiaugsmas, jog yra galimybė ramiai išgerti arbatos puodelį ir pagaliau kristi į lovą saldžiam miegui. Šiaip motinystę įvardinčiau kaip nuolatinę kovą su savo ego. Tėvų poreikiai persikelia į antrą planą ir viską diktuoja vaiko rėžimas. O tas tikrai nėra paprasta. Tačiau kai supranti, kad šiame gyvenimo etape tokios žaidimo taisyklės ir tampi nuolankus, pasijunti tarsi įveikęs naują gyvenimo išbandymą. Motinystė man tarsi dvasinis laiptas aukštyn.

 - Ar pajutote, kaip vaikas veikia jūsų ir Adomo santykius?

Viskas tikrai labai pasikeitė. Tarkime, nebeliko prabangos susipykus ilgai aiškintis santykių. Jei susipykstame, tuoj pat viską išsiaiškiname ir bėgame toliau. Visi išbandymai tik stiprina ir artina ryšį. Iš tiesų santuoka ir vaiko auginimas yra toks daugiasluoksnis dalykas, kad trumpai ir paprastai to neįvardinsi.

 - Ar be motinystės rūpesčių turite kokios kitos veiklos?

 - Praėjusį sezoną dirbome televizijoje, šį sezoną nebedirbame. Jei pasikartotų panaši situacija, kai gimus vaikui dirbome viename TV projekte, pagalvočiau, ar to tikrai reikia. Būna, porai valandų vaiką palieku mamai ir išvažiuoju susitikti su draugėmis. Tačiau, negaliu ilgai pramogauti. Pajuntu, kad imu jaudintis ir netrukus viską metusi grįžtu namo. Viluosi, kad dukrytei augant tas perdėtas mano jautrumas dings ir vis atrasiu daugiau laiko sau.

 - Papasakokite, kaip kraustėtės į naujus namus. Kodėl vos gimus vaikui nutarėte kraustytis. Juk ir taip viskas atrodė nelengva. Ar nebūtų buvę paprasčiau, jei būstą būtumėte keitę ūgtelėjus dukrai?

 - Taip sutapo, kad beveik tą pačią dieną, kai gimė dukra, pardavėme savo senus namus. Prireikė pusės metų nusipirkti ir įrengti naujiems. Visi rūpesčiai subyrėjo į trumpą laiką, tačiau atsigręžusi atgal dabar galėčiau sakyti, jog to paties nekartotume. Tokiu metu tai bereikalingas stresas. Įsivaizduokite, reikia migdyti vaiką, o mes važiuojame į parduotuvę rinktis plytelių voniai.

 - Bet juk pastangos ir patirtas stresas šiandien duoda grąžos. Vasarą jau turėjote erdvų namą, savo kiemą, veją, terasą. Tai - daugybės miestiečių svajonė, kurią realizavote. Galite kas rytą darytis pėdų masažą vaikštinėdama po žolę. Rūpesčiai dėl būsto įrengimo taip pat praeityje. Nejaučiate pasitenkinimo, kad statybos – remonto darbai baigti?

 - Mes beprotiškai džiaugiamės, nes gyvename svajonių kvartale – kotedžų rajone. Čia gyvena dar 20 šeimų, auginančių daug vaikų – nuo kūdikių iki dešimties metų amžiaus. Gyvename kaip bendruomenė. Niekada nenorėjome gyventi atsiskyrę. Tenka su kaimynais terasoje pasėdėti, su mamomis pabendrauti ir tai yra smagu. Gal jei dabar, kai jau turime patirties, jei ir imtumėmės panašių darbų, viskas būtų paprasčiau.

Naujuose namuose neturime televizoriaus, nors abu dirbome televizijoje. Nusprendėme, kad reikia šiek tiek pailsėti. Geriau užsiimti darbais lauke. Adomui tenka lauko darbai, man – darbai namuose. Jis kerpa veją, prižiūri terasą, aš užimta vaiko priežiūra ir kitais darbais. Apie pomidorų auginimą negalvojame. Anksti.

 - Jei galėtumėte prognozuoti, kada sugrįšite į televiziją?

 - Neprognozuoju, bet neslėpsiu, kad norų ir lūkesčių dirbti kūrybinį darbą turiu. Visą gyvenimą esu menininkė, esu scenoje. Baigiau aktorystės, baleto mokslus. Tad viliuosi, kad dukrytei paaugus atsiras galimybių vėl save realizuoti ir profesinėje srityje. Kalbu ne vien apie televiziją.

 - Šios vasaros orai nebuvo patys blogiausi. Ar buvote kur išvykę su dukrele, ar poilsiavote?

 - Buvome išvykę. Ne užsienyje. Būtų per sudėtinga skristi lėktuvu. Viešėjome pajūryje porą kartų. Aplankėme ir senovinį kaimą, kurį supa miškai. Smagu laiką leisti ir mūsų kieme, bet reikėjo pakeisti aplinką.

 - Ar dar nekrikštijote savo pirmagimės?

 - Krikštynas labai šauniai atšventėme prieš keletą savaičių. Buvo tikrai puiki proga pasidžiaugti. Stengėmės surengti gražią, dvasingą, jautrią šventę. Vadovavomės senosiomis tradicijomis nuo vaikelio prausynų, per langą kūmams padavimo iki ąsočio daužymo laimei. Po apeigų bažnyčioje pas mus naujuose namuose susirinko patys artimiausi šeimos žmonės. Vakarop, leidžiant ugnies žibintus į dangų, laikas tarsi sustojo ir užplūdo begalinės laimės jausmas -- turiu nuostabią šeimą, mylintį vyrą, ilgai lauktą dukrelę, gražius namus, gyvename savo gimtinėje be grėsmės emigruoti, tad ko dar norėti? Gal tiek, tiek kad buities rūpesčiai neužgožtų to, kas yra svarbiausia - nepasiduoti sunkumų iliuzijai ir sugebėti kiekvieną akimirką džiaugtis visomis likimo dovanomis.