Įtaką padarė ir aplinka, ir filmai
Kiek daugiau nei 44 tūkst. prenumeratorių savo „YouTube“ kanale turintis vaizdo įrašų kūrėjas naujausiame epizode prakalbo apie vieną tamsiausių savo gyvenimo etapų – patirtį Vokietijos kalėjime.
Prieš savaitę pasidalintame vaizdo įraše, kurį jau peržiūrėjo 78 tūkst. žmonių, Emilis savo humoro gerbėjus nustebino drąsa ir atvirumu. Vaikinas neslėpė kadaise padaręs nusikaltimą, po kurio jo laukė ne tik bausmė, bet ir pasikeitęs požiūris į gyvenimą.
„Noriu jums papasakoti apie labai tamsų laikotarpį savo gyvenime, kurio dar niekur viešai nepasakojau. Mano draugai, komikai, aišku, tai žino, bet viešai to dar negalėjau papasakoti. Ilgą laiką jaučiausi tam nepasiruošęs, bet visada norėjau. Aš praleidau 7 mėnesius Vokietijos kalėjime“, – savo istoriją pradėjo E. Jokūbas.
Prieš pradedant vystyti pagrindinį pasakojimą, Emilis savo vaizdo įrašo žiūrovams leido trumpai susipažinti su savo aplinka, kurioje jis augo.
„Gyvenau tokiame Panevėžio rajone, kuriame nuo pat mažų dienų matydavome blogus dalykus, turėjome daug blogos įtakos. Kadangi mes visi su tuo augome, mums tai atrodė kieta“, – neslėpė vaikinas.
Įtaką Emiliui bei jo bičiuliams padarė ir kriminalinį pasaulį romantizuojantys filmai, kaip „Krikštatėvis“ ar „Brigada“.
„Kai tau taip atrodo nuo pat mažumės, kai tu augi su tuo, anksčiau ar vėliau ir pačiam tenka su tuo susidurti. Tu gauni pasirinkimą arba tai daryti, arba ne, jeigu laiku neišvažiuoji ir nepasitrauki iš tos aplinkos. O aš laiku neišvažiavau, neišsikrausčiau, neišvykau studijuoti, tai man automatiškai liko vienas pasirinkimas. Kai man buvo kokie 19 metų, aš gavau pasiūlymą. Man reikėjo nuvažiuoti į Vokietiją, pabūti ten mėnesį laiko ir krauti daiktus į automobilį. Aišku, tie daiktai buvo vogti“, – tęsė jis.
Atsidūrė policijos operacijos centre
Emilis sutiko su šiuo pasiūlymu ir išvyko į Vokietiją, o mamai pasakė, kad neva išvyksta dirbti į statybas.
„Nieko per daug negalvojau, išvažiavau ir viskas. Maniau, kad bus taip, kaip per filmus. Aš gyvenau savo fantazijų pasaulyje. Įsivaizdavau viską kitaip, nemačiau tos blogos pusės ir nė nenutuokiau, kas gali man nutikti ten išvažiavus“, – sakė komikas.
Baigiant nešvarų darbą užsienyje netikėtai nutiko tai, ko Emilis neįsivaizdavo net savo košmare.
„Paskutinę dieną man reikėjo sukrauti daiktus į autobusiuką ir tada laukė kelionė namo. Aš kroviau tuos daiktus, visokias vogtas automobilių detales, baldus, grūdau viską į automobilį. Ir netikėtai iš visų pusių išgirdau triukšmą. Daug žmonių aplink ėmė rėkti vokiškai. Tik išgirdus riksmus aš atsisukau ir pamačiau į akis šviečiančius prožektorius. Visi tie žmonės lindo į autobusiuką, kuriame stovėjau aš. Buvo labai daug riksmų, apsupo gal kokie 20 žmonių. Pajutau, kaip kažkas greitai mane pačiupo, trenkė į galvą ir parvertė ant žemės. Jutau kraujo skonį burnoje, mano veidą kažkas spaudė stipriai prie žemės“, – pasakojo panevėžietis.
Netrukus Emilio rankos buvo surakintos antrankiais, o jis pats įsodintas į policijos automobilį.
Tik vėliau paaiškėjo, kad tas namas, kuriame porą savaičių darbavosi Emilis ir jo bendrai, jau ilgą laiką buvo stebimas pareigūnų. Įtartina vieta patraukė policijos dėmesį, todėl imtasi kone pusmetį trukusios operacijos.
„Ta vieta buvo sekama jau seniai, o aš atvažiavau tiesiog blogu laiku. Žinoma, tai buvo mano pasirinkimas“, – savęs neteisino vaikinas.
Emilis buvo nugabentas į vietinį policijos komisariatą, kuriame praleido naktį. Visą tą laiką vaikinas neužmerkė akių ir tik tada ėmė suprasti, kas vyksta. Kitą dieną jis buvo nuvežtas į kalėjimą.
Kalėjime sunkiausia buvo skaityti tėvų laiškus
Savo kamera Emilis dalijosi su kitu jaunu užsieniečiu. Tuomet mažas kambarys naujoką išgąsdino savo nurašinėtomis sienomis.
„Pareigūnas tiesiog uždarė duris ir – viskas. Aš buvau pilnai uždarytas. Taip Emilis Jokūbas atvyko į zoną“, – reziumavo jis.
Pirmąją savaitę Emilis stengėsi perprasti aplinką, kurioje atsidūrė. Iš pradžių jis nuo visų laikėsi atokiau, saugodamasis grėsmės. Ilgainiui vaikinas rado kompaniją, su kuria galėdavo pasikalbėti ar tiesiog pasidalinti maistu. Senbuviai patarė, kad norint pritapti jam būtina vokiečių kalba, todėl Emilis ėmė sparčiai jos mokytis.
Didžiausias kaltės jausmas panevėžietį aplankė supratus, kad savo poelgiu jis pakenkė ne tik sau, bet ir savo artimiesiems. Kurį laiką vaikinas net nedrįso susisiekti su savo šeima, tačiau namų ilgesys ir noras paaiškinti, kur jis dingo paėmė viršų.
„Susipažinau su vienu kunigu ir sužinojau, kad pas jį galima lankytis, norint pasikalbėti, kaip pas kokį psichologą. Jis turėjo savo kabinetą su minkštomis sofomis, pavaišindavo sausainiais. <...> Jis buvo geras žmogus. Aš jam viską išsipasakodavau. Apie tai, kad man sunku, jog pasiilgau šeimos.
Po pirmojo mėnesio, praleisto ten, mane ėmė visa tai veikti. Supratau, kad mano mama jaudinasi dėl manęs. Jai ir taip su sveikata nebuvo viskas gerai, ji serga diabetu. Aš jai juk pasakiau, kad išvažiuoju dirbti į statybas, o dabar jau mėnesį laiko ji nesulaukia iš manęs jokių žinių. Tėtis, močiutė – irgi nežinojau, ką jie galvoja. Aš tiesiog pradėjau galvoti, kad visi dėl manęs tiek daug prisinervins. Tai buvo labai sunku. Aš naktimis galvodavau, ką tuo metu veikia mano šeima, ar jiems viskas gerai.
Aš tam kunigui viską išsipasakodavau, būdavo, kad apsiverkdavau. Atrodo, kas čia tokio, nueisiu pas kunigą pasikalbėti, juk nieko tokio, tačiau nuėjus pirmą kartą aš iškart apsiverkiau. Iš karto pratrūkau. Pradėjau pasakoti, kaip aš noriu grįžti, jog nežinau, kas man bus, kad ta nežinia mane kankina, jog nemiegu naktimis, kad nežinau nieko apie savo šeimą ir kaip jie laikosi. Pasakojau, kad ten, kur buvau, yra sunki aplinka, prašydavau patarimų, kaip man su visu tuo susitvarkyti. Ir jis pasakė, kad man būtinai reikia parašyti laišką.
Jis man padėjo susirasti reikiamus adresus ir taip parašiau pirmąjį laišką savo mamai. Labai daug atsiprašinėjau, labai daug atsiprašinėjau. Verkiau, kai rašiau tą laišką. Buvo labai sunku, ypač, kai gyveni kartu su kitu nusikaltėliu. Sunku parodyti savo silpnumą, bet jis, kai rašydavo ar gaudavo laiškus, taip pat buvo porą kartų apsiverkęs. Viskas savaime suprantama. Tai buvo sunku. Plius, jis taip pat buvo ką tik uždarytas. <...> Rašydamas tą laišką mamai jos visą laiką atsiprašinėjau, sakiau, kad taip daugiau gyvenime nebedarysiu, jog padariau žiaurią klaidą, kad labai pasiilgau, jog nesijaudintų ir kad greitai susitiksime. Prašiau, kad ir draugams pasakytų, jog jie nesijaudintų dėl manęs. Išsiunčiau tą laišką.
Praėjus gal porai mėnesių gavau atsakymą. Perskaičiau tą gautą mamos laišką. Jį buvo labai sunku skaityti. Žiauriai buvo sunku jį skaityti. Manau, kad vėl apsiverkiau. Rašė, kad dėl jaudulio jai pablogėjo sveikata, jog ji nerimauja dėl manęs, sunkiai miega. Sakė, kad atleidžia man, tikisi, jog aš pasitaisysiu ir viskas bus gerai bei greitu metu susitiksime. Netrukus gavau laiškų ir iš tėvo, ir iš draugų. Tai tuo pačiu ir gerino, ir blogino situaciją, nes kai gauni tą laišką, sukyla visos emocijos. Supranti, kad su tuo savo poelgiu aš padariau blogai ne tik sau, bet ir visiems savo artimiems žmonėms. Jie per mane jaudinasi ir gadina savo sveikatą. Dėl tokio, kaip aš, kuris, prisižiūrėjęs filmų norėjo būti kietuolis ir išvažiavo į Vokietiją varkes sukti“, – aplankiusio kaltės jausmo neslėpė E. Jokūbas.
Artėjant teismo dienai Emilis buvo pervežtas į kitą kalėjimą, kuriame jis praleido apie mėnesį laiko. Vaikinas gavo nemokamą advokatę, kuri paaiškino, kad jis buvo kaltinimas už vogtų daiktų slėpimą.
Galiausiai E. Jokūbas Vokietijoje buvo nuteistas trims metams lygtinai.
„Galėjau grįžti į Lietuvą, bet jei per tuos metus Vokietijoje kaip nors nusikalčiau – keliaučiau į kalėjimą ilgam“, – prisiminė jis.
Laisvės skonis ir pasikeitęs požiūris
Pirmiausiai laisvę atgavęs Emilis paskambino mamai, kuri pokalbio metu iš džiaugsmo apsiverkė. Grįžus į Lietuvą ji sūnų pasitiko.
„Buvau toks laimingas. Buvau laisvas, galėjau daryti ką noriu ir eiti kur noriu. Buvau uždarytas tik 7 mėnesius, bet atrodė ilgai. Mane pasitiko mama. Apsikabinome, paverkėme, nuėjome pavalgyti į piceriją. Buvo taip skanu. Man gyvenime nėra buvę taip skanu valgyti toje vietoje“, – neslėpė vaikinas.
„Ką iš to pasimokiau? Aš pasimokiau, kad reikia gyventi dorą gyvenimą, jog nereikia pasiduoti aplinkos įtakai, kad reikia stengtis daryti gerus darbus ir laimės ieškoti ne greituose piniguose, o veikloje, kuri tau patinka.
Manau, kad šis įvykis buvo viena iš motyvacijų eiti prie komedijos. Kai mane paleido, ėmiau intensyviai ieškoti savęs, kad ta nelaimė daugiau nepasikartotų. Aš dirbau įvairiausius darbus – kaliau stogus, dirbau biure, sandėliuose, prie kompiuterio mokiausi montuoti – mėginau atrasti, kuo aš noriu būti. Visą tą laiką mano galvoje sukosi komedija, jau nuo 16 metų žiūrėdavau stand-up pasirodymus. <...> Aš tikrai iš to pasimokiau, už savo blogus veiksmus atsakiau, gyvenu gerai ir tapau geresniu žmogumi. Dabar palaikau geresnius santykius su tėvais ir viskas pamažu yra atsistatę, grįžę į savas vėžes“, – pasakojimą užbaigė komikas.
Visą E. Jokūbo pasakojimą galite išgirsti jo vaizdo įraše. Įspėjame, kad turinyje naudojama necenzūrinė leksika: