- Laiko mašina – taip vadinsis naujasis Jūsų albumas. Jei tokia iš tikrųjų egzistuotų, kur keliautumėte – į ateitį ar į praeitį?
- Na, pradžioje nusikelčiau į neandertaliečių laikus (juokiasi). Ten paklausyčiau, kokį bytą tuomet kapodavo vyriokai. Smalsu būtų pamatyti, kokios diskotekos būdavo tada: ar daug šviesų ir daug garso, ar chebrytė scenoje aplink laužą šoka sinchroniškai, ar ne. O paskui nukeliaučiau į Johano Sebastiano Bacho laikus ir pirkčiau bilietus į jo koncertus. Dar vėliau lėkčiau porą tūkstančių metų į ateitį paklausyti, kokia muzika valdo žmones, o gal tai jau bus ne muzika, o, tarkime, sielos gydomoji priemonė...
- Iš „L+“ komandos likote vienas. Kokie Jūsų santykiai su Inga Jankauskaite, buvusia grupės nare?
- Niekada nevėlu mokytis. Ar norėtumėte ko nors dar išmokti?
- Neseniai susidomėjau jėgos aitvarų sportu! Netikėjau, kad galiu užsikabinti. Geras reikalas! Rekomenduoju. Taip pat tobulinu snieglentės valdymo įgūdžius. Esu išprotėjęs dėl kalnų.
- Ar galite įvardyti didžiausią savo svajonę?
- Didžiausia svajonė? Hm... norėčiau sapne pasišnekėti su savo draugeliu angelu sargu!
- Spalvos labai dažnai akcentuojamos Jūsų kūryboje. Kodėl?
- Nes bijau pirma laiko apakti (juokiasi). O jei rimtai, man labai artima garsų ir spalvų sąjunga. Naujausias mano singlas „Žalioj tyloj“ išėjo labai spalvotas. Kiekviena spalva turi savo nuotaiką:
Miega valandos žalioj tyloj / Mintys liečia Tavo rausvą veidą / Tyli lozungai juodoj šviesoj / Mano gelsvos akys juos praleido / Vakar išėjai raudonom gatvėm / Pėdsakus baltus palikdama / Nerandu Tavęs – tiktai vienatvę / Tad sugrįžk, prašau, mylėk mane...