– „Labas rytas, Lietuva“ – pirmoji jūsų vedama laida. LRT televizija – taip pat pirmoji jūsų darbovietė. Jaučiatės užkopusi į tam tikrą viršukalnę?
– Nei į laidą, nei į LRT televiziją neįšokau staiga. LRT televizijoje kaip oficiali darbuotoja, ne kaip praktikantė, pradėjau dirbti 2010-aisiais, pusę metų dirbau kadre – apžvelgiau spaudą. Tačiau dirbti kadre nebuvo mano vienintelis tikslas ar ypatinga gyvenimo pakopa.
Apskritai neturiu jokių išankstinių norų – sakykim, noriu būtinai dirbti kadre. Visuomet įvertinu savo galimybes, esu gana savikritiška. Mūsų kurse buvo nemažai puikius duomenis turinčių merginų, ir nebuvo girdėti, kad visos norėtų būtinai dirbti tik kadre. Man labai patinka dirbti su vaizdu, garsu, apskritai televizija patinka dėl to, kad yra daugiabriaunė. Rašyti televizinius scenarijus man daug labiau patinka, nei rengti publikacijas spaudai. Nors studijų laikais – trumpai, bet su malonumu – rašiau interjero žurnalams.
– Vadinasi, daug kas pasikeitė. Mūsų laikais televizija buvo prestižas ir svajonė, pasiekiama ne kiekvienam...
– Manau, viskas visiems puikiai matoma. Tai, kaip šiandien yra nuvertinamas televizinis veidas, – tragedija. Man atrodo visiškai nesuprantama, kad televizijos žinių laidos vedėjas turi dalyvauti užsklandų filmavime. Gal tai ir novatoriška, bet neįsivaizduoju, kodėl solidžios žinių laidos vedėjui, kurio statusas įpareigoja, tenka kadre šokti pagal ne pačią solidžiausią muzikėlę.
Gal dėl to ir dirbu seniausioje televizijoje. Nenoriu nieko kritikuoti, bet man vyresnioji televizininkų karta atrodo labiau gerbianti savo profesiją. O šiandien vis labiau norima bet kokia kaina būti toje „dėžutėje“, net jei neturima, ką pasakyti, nes ir laidos turinys – vienadienis. Džiaugiuosi, kad mano karjera prasidėjo LRT televizijoje. Man ji atrodo garbinga. Nesu verčiama daryti nieko, kas man nepriimtina.
– Nenoriu būti ciniška, bet nemažai žmonių taip kalba, kol jiems nepasiūlomas gerai mokamas darbas komercinėje televizijoje...
– Taip, tokių pavyzdžių pakanka, ir man dėl to labai gaila. Žinoma, mūsų laida – laisvesnė nei kitos LRT televizijos informacinės laidos, kartais galima ir net reikia pasielgti spontaniškai, tačiau atlikti salto ar mėtyti ne pačių protingiausių sparnuotų frazių, kad reitingai pakiltų, mūsų niekas neskatina. Žiūrovai mūsų laidą, manau, žiūri ne dėl to.
– Tad ne tik LRT televizija jus pasirinko, bet ir jūs ją?
– Taip. Tuomet, kai rinkausi, kur atlikti praktiką, LRT televizija buvo atviresnė ir dabar mielai skatina studentus mokytis. LRT Žinių tarnybos ir „Labo ryto“ kolektyvai išvis ypatingi savo atmosfera – daugelį įtraukia ir nebepaleidžia.
– Ar įsiminė pirmasis eteris?
– Labiau įsiminė pirmasis eteris, kai pradėjau skaityti spaudos apžvalgas, nes aš tada... pavėlavau. Laikrodžiai buvo nesuderinti: kompiuteryje vienaip rodė, mobiliajame telefone – kitaip. Pasimokiau, visus laikrodžius pasukau trimis minutėmis pirmyn – kad spėčiau užlipti į studiją, esančią antrame pastato aukšte.
– Kai jūsų laukiau televizijos vestibiulyje, jūsų žinutę, kad šiek tiek vėluosite, gavau likus iki sutarto laiko vienai minutei... Toks tikslumas – įgimta savybė ar ilgų „treniruočių“ rezultatas?
– Iš principo gerbiu žmones ir jų laiką, kurį man skiria. Net ir mūsų laidos pašnekovų skiriamas laikas man yra brangus – juk jie neprivalo pas mus ateiti. O drausmės, manau, labiausiai išmokė 10 metų, praleistų muzikos mokykloje. Nebuvo taip: nenorėjau, nenuėjau, pavėlavau, nepasiruošiau... Privalai, ir viskas. Tai davė naudos ir mokantis mokykloje, ir vėliau studijuojant.
– Kokiu instrumentu grojote?
– Smuiku.
– Nieko sau. Juk tai sudėtingas, daug pastangų ir absoliučios klausos reikalaujantis instrumentas, ir paprastai jį įvaldę žmonės renkasi muzikos mokslus. Tačiau, kaip supratau, nemanote, kad tiek metų „kankinotės“ veltui?
– Tikrai taip nemanau. Be to, ne visi griežiantys smuiku buvo gabūs, mano kartoje buvo ir tokių, kuriems smuikininko specialybė nebuvo ateities profesija. Muzikos mokykloje buvome trys draugės: viena iš jų šiandien – profesionali altininkė, kita – džiazo muzikantė, tik aš viena nuėjau į „šoną“ – savotiškai džiazuojančią sritį (šypsosi – T. R.). Man buvo siūlyta stoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, tačiau man puikiai sekėsi mokslai bendrojo lavinimo mokykloje ir nesinorėjo atitrūkti nuo tėvų, namų ir skirti save tik muzikai. Nors gabumų turėjau, buvau laimėjusi respublikinį B. Dvariono konkursą, muzikės kelio atsisakiau. Džiugu, kad savo muzikinį išsilavinimą panaudoju darbe. „Labame ryte“ rengiau „Muzikos enciklopedijos“ skiltį, kurią šiandien rengia mano kolegė. Įdėjau į tuos reportažus labai daug širdies.
– Jei gerai mokėtės, galėjote rinktis mediciną, teisę. Žinoma, mūsų profesijai garbė, kad ją renkasi ne tik tie, kurie kitur įstoti neturi galimybių, bet vis dėlto pasirinkote žurnalistiką?
– Pasirinkau dar mokykloje, kai reikėjo rinktis mokymosi modulius. Supratau, kad medicinai esu per jautri, per daug tapatinuosi su svetimu skausmu, teisė man atrodė per sausa. Nors kas ten žino – jei būčiau įstojusi, būčiau ir pabaigusi. Beje, mūsų kurse buvo nemažai gabių panelių, kurios galėjo įstoti visur, kur tik būtų panorėjusios. Tačiau pasirinko žurnalistiką. Tik gaila, kad ne visos šiandien joje liko. Aš esu viena iš trijų ar keturių kursiokų, kurie dirba televizijoje, ir vienintelė – tikiuosi, kol kas, – kuri dirba kadre (šypsosi – T. R.).
– Kaip supratau, nesate vilnietė?
– Esu klaipėdietė. Mano šeima – tėtis teisininkas, mama choreografijos mokytoja ir šešeriais metais vyresnė sesė. Klaipėda – labai jauki vieta augti, ir tėvams buvo lengviau vežioti mus į būrelius ir pasiimti. Tėvai skatino, beje, ir pati nesipriešinau kuo nors užsiimti, judėti į priekį. Niekada nebuvo taip, kad kiauras dienas sėdėčiau prie kompiuterio ar televizoriaus ekrano.
– Ar tėvams atrodo vertinga jūsų profesija, tai, ko jau pasiekėte?
– Taip. Manau, kad natūralu džiaugtis savo vaiko laimėjimais ar profesionaliu darbu. Jie – mano ištikimiausi žiūrovai ir atviriausi kritikai, tikrai nesako: „O, kaip puiku, tave rodo per televizorių.“ Žinoma, tėvams, kaip ir man, darbas eteryje nėra svajonių viršūnė, jie visuomet skatina mane judėti pirmyn, susigalvoti naujų tikslų. Man eteris – darbo vieta, todėl noriu būti reikli sau. Tai vieta, kur noriu augti kaip televizijos žurnalistė, dirbu čia ne tam, kad tik šypsočiausi ir kartočiau kitų parašytus tekstus. Gaila, kad visuomenėje formuojamas požiūris, kad laidos vedėjai yra skaitovai, o ne tekstų kūrėjai.
– Tačiau darbas kadre nori nenori yra susijęs su vaizdu, išvaizda... Ar turite sau pretenzijų?
– Kaip jau sakiau, esu savikritiška. Žiūriu laidas, fiksuoju klaidas, stengiuosi pataisyti ir savo įvaizdį. Tačiau jokių aikštingų pretenzijų, tarkim, dėl grimo, nekeliu. Atsibudus taip anksti ryte, savo išvaizdai nė negali kelti ypatingų reikalavimų. Daug kas sako, kad eteryje esu visai nepanaši į save gyvenime... (šypsosi – T. R.).
– Esu kalbėjusi su ne vienu LRT televizijos laidų vedėju, ir kiekvienas vis kitaip kalba apie kėlimosi 4 valandą ryto romantiką. Kaip jūs ją pajutote?
– Man pasisekė – pradėjau dirbti kovą, kai dienos vis ilgėjo. Sunkiausias laikotarpis – dabar. Tačiau Vilnius auštant yra beprotiškai gražus, važiuodama į darbą iš tikrųjų galvoju, kad man labai pasisekė, kad galiu tuo grožėtis. Žinoma, pats kėlimosi momentas nėra malonus, bet supranti, kad yra darbas ir niekas kitas už tave jo nepadarys. Stengiuosi organizmo per daug nealinti, pamiegoti dieną. Tačiau ir tomis dienomis, kai nedirbu, nemiegu iki 11 valandos – stengiuosi keltis anksčiau. Tiesa, nuo rugsėjo vėl studijuoju, todėl pavargstu labiau.
– Ką studijuojate?
– Įstojau į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto politikos ir medijų magistrantūrą.
– Turite kokių nors konkrečių tikslų? Ar tiesiog norite pamankštinti smegenis?
– Nenorėjau prarasti tos savaitės, kai nedirbu. Žinoma, ir be mokslų rasčiau kuo užsiimti, bet geriau tegul smegenys būna užimtos... (šypsosi – T. R.). Nepuoliau studijuoti bet ko, laukiau, kol atsiras kas nors patrauklesnio, atitinkančio mano domėjimosi sritį. Mūsų kursas – bandomasis, nutiesime kelią naujai studijų programai. Daugelis mano draugų studijuoja ir dirba – čia nieko ypatinga. Tik mano diena prasideda anksčiau nei daugumos, tačiau, manau, įveiksiu tą konkurentą, vardu Laikas, ir viskas bus gerai.