Čia, drauge su žmona Irma, Linas klajojo kelias savaites, stengdamasis pažinti senovės ir dabarties majų kultūrą.
II dalyje sužinokite, ar tikrai ratais galėjo važinėtis tik dievai, kas yra laikas, kodėl išnyko didinga majų civilizacija, kur galima įsigyti žalių arba baltų reikalų, ar graži Leonardo DiCaprio sala iš viršaus ir kodėl kapitonas bučiavo ryklį.
Tai, kas buvo ar dar tik bus, man nesvarbu. Gyvenu čia ir dabar... Laikas sužinoti tiesą. Laikas...
Sėdame į indėno Vince džipą, kurį jis užveda ne rakteliu, bet atsuktuvu (sako, kad pernai ilgapirščiai bandė nuvaryti automobilį ir sugadino spynelę) ir patraukiame į labai įdomų kelią.
„Juodaodžiai šiuose kraštuose mums kelia daug rūpesčių. Dienomis jie miega, o vakarais pučia žolę ir platina ją atvykėliams. Dauguma jų nieko nedirba, tinginiauja. Indėnų gyvenimo būdas visiškai kitoks, todėl stengiamės išlaikyti atstumą,“ – sukdamas vairą sako Vince, pridurdamas, kad džiunglių kaimeliuose gyvena grynakraujai majų palikuonys.
Įvažiuojame į San Pedro Columbia kaimelį, kuris niekuo neišsiskiria iš kitų: medinės lūšnelės, palmių šakų stogai, šalia teka upeliukas, kuriame moterys įbridusios skalbia drabužius, keliu bėga vaikai, stumdami dviratį pradurta padanga. Ramu iš pažiūros. Mūsų bičiulis kalba: „Kažkada šis kaimas vadinosi tiesiog San Pedro, o pavadinimo papildinį Columbia gavo tik dėl to, kad jau kurį laiką tai yra tarpinė narokotikų stotelė. Žinoma, tai neoficialu, tačiau jau nuo seno visi žino šią viešą paslaptį“.
„Tai kas gi nutiko majų civilizacijai? Ką reiškia majai? Kuo jie gyveno, tikėjo? Kodėl nepaliko nieko daugiau, kaip tik krūvas akmenų, sukrautų į piramides? Ir kodėl savo buityje majai nenaudojo rato?“ – paklausiu mūsų bičiulio.
„Viskas paprasta. Senovės majai tikėjo, kad ratas – pernelyg palengvintų jų gyvenimą, o tai jau būtų lygiavimasis į dievus, todėl iki šiol archeologai neranda rato, kaip mechanizmo, nors senoliai puikiai apie jį žinojo,“ – įdomų pasakojimą pradeda Vince.
„Na, o didingos majų civilizacijos išnykimas slepia kelias versijas. Viena jų, kad 40 metų nebuvo lietaus ir žmonės pavargę, nualinti sausros ir ligų palaipsniui paliko ištisus miestus. Antroji – realesnė: kastų egzistavimas nuvargino paprastus žmones, tarnavusius valdovams, ir liaudis palaipsniui pradėjo trauktis gilyn į džiungles, palikdami akmeninius miestus. O juose gyvenę turtingieji nesugebėjo patys išlaikyti tokių gigantiškų statinių. Ir trečioji, pati įtikimiausia versija: kai Kristupas Kolumbas „atrado Indiją“ ir mes kažkodėl oficialiai tapome indėnais – po to sekė nuolatinis ispanų konkistadorų puldinėjimas ir plėšikavimas. Tai pasidarė pernelyg žiauru, kas ir pakirto mūsų šaknis. Taigi, apie 1524 –uosius, tuomet, kai visa Centrinė Amerika buvo praktiškai užkariauta ir beveik visos gentys išdraskytos – ispanai išlipdavę į krantą klausdavo mūsų protėvių, kas jie tokie? Šie, nežinodami, ko iš jų nori, atsakydavo maja – kas išvertus iš senosios kekči kalbos reiškia – nežinau. Taip ir prigijo tas pavadinimas – majai. Daug kas miksuoja šias civilizacijos žlugimo versijas ir tame tikrai yra tiesos“ – atsisėdęs prie Lubaantun didžiosios piramidės griuvėsių susimąsto Vince.
Vince pabrėžia, kad tik menka majų kultūros ir mokslo dalis teišliko, nes anuomet ispanai viską naikino, degino raštus, astronominius brėžinius, matematines formules ir didžiąją dalį kitos informacijos. Tik iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas perduodamos žinios atkeliavo iki šių dienų, todėl dauguma indėnų žino savo istoriją, papročius ir religiją, tačiau jų jau nepropaguoja. Kaimelyje pastatytos net penkios bažnyčios – katalikų, metodistų, evangelikų, baptistų ir menonitų. Truputį keistoka: kaimelyje gyvena vos 450 žmonių. „Laikas daug ką keičia, bet svarbiausia – kokios lieka žmogaus mintys...“ – filosofiškai baigia draugas.
Paskutinį vakarą praleidžiame Blue Creek‘e Eusebio ir Ofelijos šeimynoje. Gurkšnodami gardžią kakavą šnekučiuojamės, po to surengiame mini koncertėlį, kurio metu Eusebio rodo virtuoziškus triukus su marimba, aš pagroju kelias melodijas smuiku, o dar vėliau besisupant mūsų nakties guoliams – hamakams, svirpliai koncertuoja mums. Šalia mūsų galvų pritūpusi višta peri viščiukus. Ji nebijo mūsų draugijos. Už bambukinės sienos miega 10 vaikų, o už kitos sienos virtuvėje hamakuose snaudžia šeimininkai. Šuniukai lauke saugo mūsų ramybę... Rytoj atsisveikinsime ir patrauksime į kelią.
...
Miestelyje Punta Gorda (isp. Storas taškas) neužsibūname. Čia per daug trošku. „Smoke, smoke?“ – įsigyti žolės pasiūlo keli vietiniai. Mandagiai atsisakau. Šis miestelis – tik tarpinė stotelė tiems, kas vyksta į Gvatemalą arba juda sostinės link. Prisimindami draugo ir fotografo Mariaus Jovaišos knygą „Heavenly Belize“, pripleškinam daugybę nuotraukų pro mažo lėktuvėlio langus. „O, štai ir Leonardo DiCaprio sala! Taip, ta pati, kaip ir Mariaus knygoj“ – šūkteli mūsų šeimos fotografė Irma ir priglaudžia fotoobjektyvą prie lango. „Sala kaip sala – aš gražesnę buvau nusipirkęs Panamoje. Vėliau pardaviau Melui Gibsonui...“, - pamerkiu akį savo moteriai.
Sostinėje sutiktam muzikantui nenutyliu to fakto, kad neseniai prodiusavau dainą žymiai Belizo atlikėjai Tanya‘i. „Rimtai, čia tavo prodiusuotas darbas? Nu geras, taigi per radiją jį dažnai groja! Sėskit į automobilį, pavešiu kur reikia!“ – džiaugsmingai automobilio dureles atidaro juodaodis Langi. Mintyse padėkoju Mariui Jovaišai, kad mūsų bendras darbas prie dainos „Heavenly Belize“ duoda rezultatų.
Važiuodami senovinės majų gyvenvietės Caracol link, kelyje pamatome labai daug menonitų – barzdotų vyrų su skrybėlėm, baltais marškiniais ir petnešom. Jie kilę iš Nyderlandų. Jų moterys visos kaip viena – skrybėlaitė ir juodos spalvos suknelė. Menonitai laikomi pacifizmo ir neginkluoto pasipriešinimo pradininkais. Belize jie išsinuomojo žemes šimtui metų. Iš pirmo žvilgsnio – sektą primenanti bendruomenė, bet kaip yra iš tikro – nežinau. Netenka pabendrauti su menonitais.
Belizas ypač gražus savo povandeniniu pasauliu, todėl keliautojų pamėgtoje saloje Caye Caulker pasirašom avantiūrai – dienos pasiplaukiojimui su laukiniais rykliais ir rajomis. Abi rūšys kelia dviprasmiškus jausmus. Su rykliais viskas aišku, na, o rajos turbūt visuomet primins, amžiną atilsį, krokodilų draugą Styvą Irviną... Mūsų valtelės kapitonas mikliai iššoka per bortą, rankomis pagauna 1,5 metro dydžio ryklį ir kviečia bučiuoti šią baisią žuvį bei nusifotografuoti apkabinus. Laikydamas ją rankose sako: „Čia rykliai draugiški! Nesnauskit, Facebook‘e bus gera profilio nuotrauka!“ Na jau ne, užteks, kad ryklys plaukdamas pro šalį pelekais paliečia mano šoną... ☺
Kaip gera pasinerti į kitus vandenis, trumpam atitrūkti nuo savojo laiko, užlipti ir pasėdėti ant didžiausios piramidės viršūnės ir pažiūrėti į džiunglių platybes, pagroti smuiku akustinės muzikos festivalyje ant jūros kranto, pasiduoti spontaniškumui, nieko neplanuoti, rizikuoti, pasvajoti ir įkvėpti to, kas išties yra reliatyvu – tai gyvenimas. Tai laikas...
Klajodamas po Belizą ir bendraudamas su tikraisiais šių žemių palikuonimis suvokiu, kad laikas, kaip filosofinis vienetas, šioje kelionėje itin reikšmingas. Todėl savo dienoraštį „Majų pramintais takais“ norėčiau pabaigti draugo Eusebio žodžiais ir intencijomis: „Neskaičiuokite gimtadienių, neparduokite laiko, negraužkite savo sielos dėl to, kas buvo vakar ir gyvenkite dabarties dvasia...“
Brangūs žmonės, ačiū už Jūsų laiką!
Netrukus susitiksime Kuboje.
Pagarbiai,
Linas Adomaitis
Fotodienoraštis: