Ne tik koncertų salėje – net ruošiantis į koncertą apimdavo šventinė nuotaika. Mama vilkdavosi ryškią elektrik spalvos krimplino (anuomet nauja, labai populiari sintetinė medžiaga) suknelę, užsitempdavo kapronines kojines su ištisine siūle, ilgus plaukus susukdavo į kuodą, susmaigstydavo beveik nepastebimais segtukais, pasikvėpindavo kvepalais „Krasnyj mak“ („Raudonoji aguona“) arba „Krasnaja Moskva“ („Raudonoji Maskva“). Tėvas maudavosi kliošines kelnes (dažnai irgi krimplino), rengdavosi marškinius su apykakle ilgais smailiais kampais ir liemenuotą švarką.
Mus, mergaites, irgi išpustydavo: rinkdavomės baltas iki kelių kojinaites, šone puoštas kutosais, apsiaudavome raudonus čekoslovakiškus po blatu (per pažintis) gautus batelius su dailiu dirželiu ir gėlyte, vilkdavomės baltas, nėriniuotas palaidinukes ir segdavomės megztus sijonukus su šleikomis. Plaukuose pūpsodavo balti kaspinai su raudonais ar mėlynais barchatiniais taškučiais. Taip pasipuošę įsiliedavome į kitų gražiai apsirengusių žmonių minią, plaukiančią į koncertą.
Salėje pasijusdavau trumpos gyvenimo šventės dalyve. Matydavau iš laimės ir susižavėjimo nuščiuvusią mamą, kartais santūriai (reikšti emocijas, šūkauti nebuvo priimta) pritariančią kuriam dainininkui ar dainininkei.
Šventę mums kurdavo muzikos pasaulio žmonės, kuriuos mylėjome už mums dovanojamas laimės valandas. Kai lankydavomės aštuntajame dešimtmetyje neapsakomai populiaraus vokalinio instrumentinio ansamblio „Nerija“ koncerte, labiausiai laukdavau pasirodant Laimos Žemaitytės, dainavusios sodriu žemu balsu – tamsiais ilgais plaukais, ryškiai raudonomis lūpomis, liemenuota ilga suknele, sujuosta žėrinčiu dirželiu, avinti aukso ar sidabro spalvos basutėmis aukšta aukšta platforma.
Kai sodriu balsu uždainuodavo „Dainos tau“ priedainį „Vėjas padainuos tau dainą, / dainuos tik tau ir man...“, net šiurpas bėgdavo per mano mergaitišką nugarą. Matyt, priimdavau tai asmeniškai – kaip dovaną „... paskyriau ją tik tau...“
Stasys Povilaitis parašė žodžius L. Žemaitytės dainai „Žaisliukai“: „Sako, snieguolę pajacas myli / ir ašarą braukia tyliai / ir šitaip kasnakt kasnakt.“
Aš, dešimtmetė, tada dar mėgau žiūrėti multiplikacinius filmus, žaisdavau namus su lėlėmis, glausdavau meškučius ir norėjau tikėti, kad žaisliukai, apie kuriuos dainuoja Laima Žemaitytė, tikrai naktimis atgyja ir kalba. Vaikas manyje dar nenorėjo užleisti vietos paauglei.
O šių laikų muzikos mylėtojai Laimą labiau prisimena kaip šlagerio, taip anuomet būdavo vadinami hitai, „Raudoni šermukšniai“ atlikėją.
Pasikalbėti susitikau su dainininke jos gimtajame Kaune. Kaip dabar sakytų, estrados žvaigždę, arba divą (tada šių žodžių niekas nevartojo), pažinau iš tolo – tokie pat ilgi, juodi besiplaikstantys plaukai, išraiškingai moteriška figūra. Sutrikau tik dėl vieno – Laima neaukšta moteris, ir ji pati dar patvirtino: visi galvoja, kad yra aukšta ir stambi, nors visą gyvenimą jos svoris stabilus, ji sveria tik šešiasdešimt kilogramų.
Scena ir televizoriaus ekranas išvaizdą šiek tiek keičia, todėl apgauna. Dainininkė paiso sveiko sveiko gyvenimo būdo, tad užsisakome po žaliąjį sveikuolišką kokteilį ir neriame į praeitį.
Laimutė nuo penkerių žinojo – nori būti dainininkė. Tris vaikus (Laima buvo vidurinė) mama augino viena, todėl vaikystėje, jaunystėje teko gyventi ypač kukliai, bet visos trys seserys kabinosi į gyvenimą.
Laima įstojo į Kauno Juozo Gruodžio vardo muzikos technikumą (dabar Kauno Juozo Gruodžio konservatorija). Merginai rūpėjo ne pažymiai, o dainuoti, ji dalyvavo saviveikliniuose ansambliuose, ir dainuojančią viename iš jų ją pastebėjo kompozitorius, Technikumo Estrados skyriaus vadovas Mindaugas Tamošiūnas. Netrukus jis pakvietė septyniolikmetę vietoj susirgusios dainininkės įrašyti latvių estrados atlikėjos ir kompozitorės Lolitos Vambutės dainą „Skrendančios dienos“. Po vos keleto repeticijų Laima jau važiavo į Rygą, į plokštelių studiją.
Įrašius dainą prasidėjo profesinės sėkmės etapas – netrukus ją susirado ansamblio „Vilniaus aidai“ vadovas Teisutis Saldauskas. Iš pradžių ansamblyje dainavo Saldausko žmona Zina Jurgutytė, taip pat turėjusi žemą balsą. Žuvus sūnui, pora išsiskyrė, Z. Jurgutytė liovėsi dainuoti ir ansamblyje neliko vokalistės. Tada T. Saldauskas ir pakvietė Laimą.
Ansamblyje dainavo ir Adolfas Jarulis. Laima važinėjo iš Kauno į Vilnių, gastroliavo su „Vilniaus aidais“. Ir aš turėjau tokį trumpą klostuotą sijonėlį.
Kauno filharmonijoje su „Vilniaus aidais“ repetuojant naują programą, į salę įėjo ansamblio „Nerija“ vadovas Romualdas Bieliauskas su žmona Angele (dabar ji gyvena Amerikoje, Los Andžele) ir atsisėdo salės gale. Gandas apie jauną talentingą dainininkę Laimą Žemaitytę jau sklido. R. Bieliauskas norėjo įsitikinti, ar apie jos puikų balsą kalbama tiesa. Išgirdęs, kaip ji dainuoja, pakvietė į „Neriją“.
Tapusi „Nerijos“ soliste, dainininkė labai greitai išpopuliarėjo. 1974–1975 m. Laima Žemaitytė lyg raketa šovė į populiarumo viršūnę ir tapo viena iš dešimties žinomiausių Lietuvos... ne, ne dainininkų, o asmenybių. Kartu su Stasiu Povilaičiu juodu atsidūrė viename sąraše su kitais grandais – aktoriais Donatu Banioniu, Vaiva Mainelyte, poetu Eduardu Mieželaičiu, rašytoju Juozu Baltušiu.
Populiariausių žmonių dešimtuką kasmet sudarydavo labai populiarus to meto žurnalas „Jaunimo gretos“. Ir tame dešimtuke Laimos Žemaitytės pavardė puikavosi dvejus metus iš eilės. L. Žemaitytės balsas buvo labai žemas, o ji žemino jį dar labiau, kopijuodama Janiną Miščiukaitę.
„Nerijos“ vadovas R. Bieliauskas dėl to pykdavo, juk balsas buvo puikus ir nieko kopijuoti nereikėjo, ragino puoselėti savo dainavimo manierą, stilių. Užsienietiškas dainas R. Bieliauskas aranžuodavo ir pažymėdavo, kad autorius nežinomas.
Dainininkai dainuodavo lietuviškai arba rusiškai, atsižvelgiant į tai, kur koncertuodavo. Nuvažiavę į Vokietijos karinius dalinius, kur tarnavo sovietų kareiviai, linksmindavo juos rusiškai. Repertuaras irgi būdavo atitinkamas, rusakalbiams tekdavo dainuoti „Moj adres ne dom i nie ulica / moj adres Sovietskij Sojuz“ („Mano adresas ne namas ir ne gatvė / mano adresas Sovietų Sąjunga“).
Laima ne kartą koncertavo artimajame užsienyje, bet kito „Nerijos“ dainininko Benedikto Gadeikio neišleisdavo gastroliuoti į užsienį, nes jis gimė tremtinių šeimoje. Anksti mirusį Benediktą Laima vadina savo draugu Nr. 1. Draugu, kuris neišduos ir neparduos.
„Nerijoje“ jai teko arčiau pažinti ir estrados legendą S. Povilaitį. Juodu nebuvo draugai, tačiau Laima visada jautė Stasio pagarbą, palaikymą ir globą. Jis buvo nekonfliktiškas, mokėdavo subtiliai, neįžeisdamas pajuokauti. Parodydavo palaikantis žmogų, bet gebėjo išlaikyti pagarbų atstumą. Laima žavisi tokia savybe, mat save laiko atlapaširde – tik gyvenimas parodė ir pamokė, kad visko išsipasakoti nereikia net geriausioms draugėms.
Visgi 1977 m. Laimai teko „Neriją“ palikti – atsirado žmogus, pasistengęs, kad jos ansamblyje neliktų. Jos pavyzdys paneigia mitą, esą sovietmečiu konkurencija ir pavydas neegzistavo. Egzistavo. Jai dainuojant kažkas slapčia įsigudrindavo išjungti mikrofoną, šviesą.
O kaip populiarumas SSRS? Ar ją pažinojo Sąjungoje, ar ji siekė būti joje žinoma dainininke? Nemažai dainininkų suprato, kad norint būti žinomam plačiojoje šalyje, reikia dainuoti rusiškai ir siekti išvažiuoti gyventi arba koncertuoti į Maskvą. Taip savo karjeras klojo latvė Laima Vaikulė, estai Anna Veski, Jaakas Joala. Laima irgi galėjo rinktis šį kelią. Juodu su S. Povilaičiu skrido į konkursą „Su daina per gyvenimą“, vykusį Maskvoje ir iš karto pateko į finalinę atranką.
Ją kvietė kartu dainuoti populiarus ansamblis iš Maskvos „Dobryje molodcy“ ir dėl balso, ir iš asmeninių paskatų – grupės gitaristas įsimylėjo gražiąją Laimą. Tačiau ji nesvajojo dainuoti nei Maskvoje, nei persikelti gyventi į socialistines šalis, todėl nedėjo pastangų dalyvauti konkursuose ar reaguoti į asmenines simpatijas.
Kartą Kauno halėje vyko jugoslavų grupės koncertas. L. Žemaitytė sėdėjo pirmoje eilėje, apsirengusi iš Vokietijos atsivežtais drabužiais, apsisiautusi ryškiu šaliku. Koncertuojantis dainininkas iš Sarajevo, pastebėjęs išskirtinio grožio moterį salėje, nušoko nuo scenos su ja susipažinti, aišku, jis nežinojo, kad tai populiari Lietuvos dainininkė.
Jugoslavas ilgai rašė laiškus Laimai, o kai dar kartą atvažiavo į Lietuvą koncertuoti Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, sužinojo, kuriame viešbutyje apsistoję „Nerijos“ dainininkai, ir kvietė Laimą į pasimatymą, bet kvietimas liko be atsako. Ji norėjo mylėti ir kurti gyvenimą tik Lietuvoje.
Dainininkė visuotiniais deficito laikais galėjo rengtis ypatingai, mat neblogai uždirbo ir iš gastrolių užsienio šalyse parsiveždavo rūbų.
Vokalistai buvo vertinami balais nuo 8 iki 16. Laima buvo įvertinta 13,5 balo ir gaudavo 27 rublius per vakarą. Algą mokėdavo kas tris mėnesius, išvykus gastrolių dienai būdavo skiriama 2 rubliai ir 60 kapeikų dienpinigių.
Sovietinėje Lietuvoje prekių trūko, dainininkai net Lenkijoje varvindavo seiles prie parduotuvių vitrinų, o ką jau kalbėti apie Rytų Vokietiją. Ne tik ji, bet ir visi važiavusieji į gastroles stengdavosi apsipirkti. Ji net prisimena, kaip Vilniuje įsikūrusios LSSR valstybinės filharmonijos direktorius Pinchosas Mendelsonas pripirko žmonai kalną karolių. Užsienyje lietuviai regėjo tai, ko gyvenime nebuvo matę.
Kaune L. Žemaitytė turėjo savo siuvėją (dabar vadintume dizainere) Sasnauskienę, senos kartos kaunietę, siūti išmokusią Paryžiuje. Labai populiarus audinys buvo vadinamasis kristalas – tvirto audimo, blizganti medžiaga, atsiveždavo jo iš Lenkijos. Iš kristalo, aksomo, žoržeto (persišviečianti medžiaga, panaši į kaproną) siuvėja Laimai pasiuvo raudoną, geltoną, juodą, margą sukneles, ji mokėjo sumodeliuoti ir vadinamąjį saulės kliošą.
Įspūdingus batus ir basutes su platformomis, kurios man, žiūrovei, įstrigo į atmintį, pirkdavo Lenkijoje. Aukso spalvos basutes su platforma šiai madai pasibaigus Laima išmetė ir dabar pati savęs klausia, kur buvo jos protas. Visgi viena apavo pora laiku pakliuvo į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų Vilniuje.
Kosmetika – kompaktinėmis pudromis, visų sovietmečio moterų svajone amerikiečių gamybos kremu „Ponds“, kurio būdavo įmanoma gauti tik specialiose parduotuvėse specialiems žmonėms, ir kitokiomis deficitinėmis prekėmis Laimą pagal blatą aprūpindavo Panevėžyje dirbusi pažįstama pardavėja.
Pinigų deficitinėms prekėms netrūko. O gerdavo tik šampaną! Tų laikų kaunietės damos nuo kitų miestų damų skyrėsi būtent pomėgiu gurkšnoti šampaną. Be to, dėkingumą ir pagarbą atlikėjams kviečiančioji pusė stengdavosi įrodyti nukrautas stalais, kurie lūždavo nuo šviežutėlių keptų paršelių, skilandžių, mišrainių, alkoholinių gėrimų.
Ar gražiąsias dainininkes ir kitus atlikėjus kas nors saugojo?
Specialios apsaugos nebuvo, sovietiniais laikais atlikėjus saugodavo miesto, kuriame jie koncertuodavo, milicija. Po koncerto žmonės apipildavo gėlėmis, prašydavo autografo, o gerbėjų laiškų atkeliaudavo didžiausi maišai. Išėjusi iš „Nerijos“ Valstybinės filharmonijos vadovo Rimvydo Žigaičio pakviesta L. Žemaitytė dainavo ansamblyje „Nemuno žiburiai“ kartu su Simonu Donskovu ir Valdemaru Antanavičiumi.
Konferansjė dirbo Juozas Zavaliauskas. Po „Nemuno žiburių“ ji grįžo į gimtąjį Kauną.
1977-aisiais, belaukiant Naujųjų, Kaune buvo atidarytas naktinis restoranas „Žalias kalnas“. Dainuoti šiame restorane buvo daugelio dainininkų nepasiekiama svajonė, o Laimą pakvietė. „Žaliame kalne“ lankėsi beveik vien užsieniečiai. Stalus serviruodavo indais su madonos atvaizdais, išdėliodavo porceliano puodelius, krištolo taures, sidabro įrankius. „Žaliasis kalnas“ jai leido ne tik mėgautis gyvenimu gimtajame, mylimame Kaune, bet pakeitė ir asmeninį gyvenimą. Karjera vėl klojosi puikiai.
Vieną 1980 m. vakarą ji įsėdo į lemtingą taksi. Žavus, atletiškas, ką tik iš kariuomenės grįžęs vairuotojas, buvęs irkluotojas, keleivės nebepaleido. Pažadėjo: „Tu vis tiek būsi mano“.
Nuo tada laukdavo jos kasdien prie restorano. L. Žemaitytė dainavimą restorane derino su dainavimu Juliaus Janonio popieriaus fabriko ansamblyje „Verpetas“ (vadovas Julius Siurbis). Netrukus su „Verpetu“ išvažiavo gastroliuoti į Vokietiją, į studentų festivalį. Vokietijoje paaiškėjo – ji laukiasi vaikelio. Ir tai nebuvo vien džiugi žinia, Laima sužinojo, kad vyras, kuris jai rodo tiek dėmesio ir nuo kurio ji laukiasi kūdikio, vedęs. Gyvenimą jis susiejo su Laima, nors gal būtų buvę geriau, jei būtų likęs buvusioje šeimoje.
Šeima pagyveno gal tik porą metų. Buvo visko, pradedant vyro po kojomis klojamomis rožėmis ir baigiant jo neištikimybe. Jis net ėmė dainininkę morališkai engti – uždraudė dainuoti. Į „Žalią kalną“ ji grįžo su juo išsiskyrusi – tik po septynerių metų. Su „Žaliu kalnu“ susijęs ir žiaurus įvykis. 1993 m. einančią į restoraną Laimą užpuolė ir sumušė, skilo nosies kaulas. Moteris patyrė ir skausmą, ir didžiulį emocinį sukrėtimą, nuolat galvoje sukosi klausimai be atsakymų: kodėl? už ką? Tačiau Laima niekada nepasiduoda, nusibraukia ašaras, užsigydo žaizdas ir vėl pirmyn.
Netrukus kolegė Nijolė pakvietė ją kartu kurti programą „Alyvoms sužydėjus“. Dainavo trise – L. Žemaitytė, N. Tallat-Kelpšaitė ir B. Gadeikis. Gadeikiui po insulto mirus, netrukus jo vietą užėmė estrados princu vadinamas Rytis Cicinas.
1995 m. lietuviškų dainų populiarintoja UAB „Pūkas“ išleido senų populiarių Laimos Žemaitytės dainų rinkinio garso kasetę „Daina tau“.
1996 m. Rytis Cicinas atsidėkodamas už bendradarbiavimą parašė publikai labai patinkančią dainą „Ten pajūry, kur jūra ošia“, o „Pūkas“ išleido dar ir kompaktinę plokštelę „Atsisveikint neskubėk“, kurią žmonės graibstyte graibstė. Laimos Žemaitytės biografijoje ji žymi antrą populiarumo bangą. Pasipylė kvietimai, koncertų grafikas buvo sudaromas pusmečiui į priekį, o ji – visur kviečiama filmuotis.
Surengė net tris solinius koncertus. Kartu dainavo ir Edmundas Kučinskas. Honorarai leido pradėti mamos namo renovaciją nuo pamatų, Laima nusipirko pirmąjį mobilųjį telefoną „Motorola“, kad galėtų bet kada susisiekti su tuomet devintoke dukra Laura, ir koncertavo visoje Lietuvoje.
Antroji Laimos Žemaitytės populiarumo banga neatslūgo gerą dešimtmetį. Ypač populiarūs albumai „Laimės vardas“, „Raudoni šermukšniai“ (iš viso yra dešimt L. Žemaitytės albumų). Laima jautėsi laiminga! Labai daug jos atliekamų dainų tekstų parašė poetė Dovilė Zelčiūtė. Gyvenimas suvedė su talentingu kompozitoriumi Kęstučiu Lušu. L. Žemaitytė turėjo pulkus gerbėjų, gyvenimu nesiskundė nei tada, nei dabar. Žmonės mylėjo ir tebemyli ją, ir tai parodo. Išėjus į sceną vienam ar kitam dainininkui salė ploja nevienodai ir tai aiškiai girdėti. Aplodismentai – lyg lakmuso popierėlis, tarsi mylimojo bučinys, patvirtinantis – myliu ir trokštu dar.
Daugiau įsimintinų istorijų apie kadaise itin ryškiai švietusias lietuviškos muzikos žvaigždes skaitykite Ingos Liutkevičienės knygoje „Bravo estradai!“.