Kai kas nors ištaria žodžius Benjaminas Gorbulskis, mano galvoje automatiškai viena B. Gorbulskio melodija keičia kitą: „Mėlynos gatvelės“, „Meilė pražydo sekmadienį“, – girdžiu, kaip jas dainuoja Nelly Paltinienė su Eugenijumi Ivanausku, lyriškoji „Saulėlydis tėviškėje“, „Jurga, Jurgita“. Žinot, kai buvau labai jauna, buvau šiek tiek panaši į N. Paltinienę. Esant tinkamai progai mėgdavau dainininkę parodijuoti – apsirengdavau suknelę, sujuostą siauru dirželiu, basutes aukštais kulnais, mano plaukai buvo ilgi ir garbanoti, kaip ir Nelės, stengdavausi pamėgdžioti dainavimą su akcentu ir užtraukdavau: „Tu ateik į pasimatymą/kai skliaute išblės žara/Jau seniai seniai supratome/jog dvejų kelių nėra...“. Chebra visada būdavo patenkinta linksma, švelnia parodija.
Kompozitoriaus B. Gorbulskio asmeniškai nepažinojau, bet iki šiol lengvai atpažįstu jo kurtas dainų melodijas, ne kartą girdėjau pasakojant apie jo neįtikėtiną produktyvumą ir nepakartojamą, originalų humoro jausmą. Sužinojusi, kad jo žmona, buvusi architektė Marina Gorbulskienė – sveika, gyva ir energinga, iki šiol gyvenanti jųdviejų erdviame bute Žvėryne Vilniuje, nuoširdžiai apsidžiaugiu ir važiuoju su ja susitikti.
Duris praveria moteris, apie kurias sakoma – su karalienės karūna ant galvos. Marina apie savo vyrą gali pasakoti valandų valandas: atėjau, dieną, kai dar buvo šviesu, bet sulaukiau vėlaus vakaro, o kalboms – nei galo, nei krašto. Ir tai nėra koks nusaldintas pasakojimas, kaip tik – pilnas originaliausių smulkmenų, papildančių kompozitoriaus, sutuoktinio, tėvo ir kolegos portretą, nešykštint nepatogių niuansų, komiškų detalių.
Per 61 savo gyvenimo metus kompozitorius sukūrė 600 dainų! Įrašyta daugiau kaip 30 plokštelių! Jis kūrė ne tik estradinę muziką, yra parašęs simfoninių kūrinių, koncertų instrumentams, kūrinių pučiamųjų orkestrui, kamerinių instrumentinių kūrinių, operečių, miuziklų, muzikos spektakliams – lėlių, Kauno, Rusų dramos teatrams, baletui, muzikos dokumentiniams filmams. Pirmąją instrumentuotę parašė bestudijuodamas trečiame kurse.
Pažinojusieji jį teigia, kad kompozitoriaus klausa buvusi absoliuti, produktyvumas – neįtikėtinas, o humoro jausmas – unikalus. Pastaroji savybė padėdavo maestro sudėtingesnėmis aplinkybėmis.
Jam sukūrus satyrinę operą „Frank Kruk“ (1957 m.) Konservatorijoje susirinkusi komisija paklausė: „Kodėl jūsų operoje visi herojai neigiami?“ Kompozitorius atsakė: „Todėl, kad komisijoje visi teigiami.“ Kilo juokas, ir klausimai baigėsi.
B. Gorbulskis kartą kūrė muziką net cirkui. Mat vieno garsus to meto kompozitoriaus muziką cirkas atmetė, nes paaiškėjo, kad dresuotos kiaulės pagal ją nenori šokti. O Gorbulskio sukurta muzika patiko ir kiaulėms, ir žmonėms. Ilgą laiką cirko vaidinimai vykdavo skambant būtent jai.
Kompozitoriaus ir kitų jo kolegų operos solisto Rimanto Sipario ir Vilniaus kultūros skyriaus vadovo Kilšausko iniciatyva 1968 m. pirmą kartą surengtas estradinės dainos atlikėjų konkursas „Vilniaus bokštai“.
Lyriškoji daina „Sningant“ (žodžiai Irenos Mikšytės): „Sninga sninga/Sninga ir žemėn lėtai/Krinta krinta/Snaigių lengvučiai pūkai/Nuostabia sidabro skraiste/Ji puošia, brangioji, tave...“ ir „Tavo mielos akys“ – kompozitoriaus pirmosios lietuviškos dainos, kurias įrašė Lietuvos radijas.
Pirmąsias estradines jo dainas atliko Virgilijus Noreika. Paskui jas dainavo dauguma lietuviškos estrados atlikėjų: Nelly Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas, Aleksas Lemanas, Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Violeta Rakauskaitė, Ona Valiukevičiūtė. Be to, plokštelių su jo kurta muzika yra įdainavusios ir JAV išeivijos dainininkės. Viena iš jų – Stasė Klimaitė. Dainas įrašyti padėjo Kalifornijoje Los Andžele gyvenęs filmų ir plokštelių įrašų studijos „Gintaras“ vyriausiasis režisierius Paulius Jasiukonis. Dar viena plokštelė įrašyta bendradarbiaujant su Los Andžele tebegyvenančia Raisa Urboniene, kai kompozitorius nuo 1980-ųjų visus metus viešėjo Amerikoje.
Kompozitorius gerai valdė žodį, dažnai net pasiūlydavo tam tikrus poetinius apmatus, todėl poetams buvo lengva su juo dirbti. Neretai tekstai būdavo gludinami tiesiog telefonu šnekantis su poetais, kartais tereikėdavo šiek tiek teksto pridurti prie paties B. Gorbulskio parašytų apmatų. Rašydamas muziką konkrečiam dainininkui, tonaciją specialiai pritaikydavo jo balsui. Būdavo ir kad atlikėjas prašydavo parašyti jam dainą, guosdamasis populiariam kompozitoriui sudėtinga materialine padėtimi. Tokių laiškų yra išlikę archyvuose. Ir Benjaminas padėdavo, nes jam ir kūryba sekėsi, ir išteklių netrūko.
Už kūrinį jam visada mokėdavo aukščiausią kainą. Todėl jis jautėsi gana gerai – realizavo save ir nejautė nepritekliaus, galėjo nevaržyti savo prigimties ir į gyvenimą žvelgti su humoru.
Sovietiniais laikais, kai dauguma žmonių buvo susikaustę, kompozitorius, rodos, nieko nebijojo, ypač – būti originalus. Jam patiko daugelį gąsdinantis mistiškas skaičius 13. „Neringos“ kavinėje, kurios prisiekęs lankytojas jis buvo, paltą kabindavo tik ant 13 numeriu pažymėtos pakabos, o jam mirus rūbininkai ištisus metus nekabino ant jos paltų, pasikvietęs į premjerą draugus sodindavo tryliktoje eilėje. Bet lemtingas skaičius jo gyvenime buvo 14: gimė ir mirė 14 dieną, gydėsi ligoninėje 14 palatoje.
Lietuvos muzikos talentas gimė Kaune. Visą gyvenimą jį labai mylėjo Kauną ir pirmąją savo operą sukūrė būtent Kaune. Benjamino tėvų namuose stovėjo pianinas, kuriuo berniukas mokėsi skambinti nuo ketverių. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, būdamas paauglys, su draugu iškeliavo į Rusiją. Ne kariaudamas, o muzikuodamas su Šešioliktąja lietuviškąja šaulių divizija parėjo iš Balachnos į Lietuvą.
Motina buvo žydė, tėvas – vokietis, tautybę slėpęs iki pat žūties, bet sūnų nuo mažens mokė kalbėti vokiškai. Benjaminas puikiai kalbėjo vokiškai ir žodžius iš kitų kalbų versdavosi iš vokiečių kalbos. Negana to – rusiškai, taip pat angliškai, prancūziškai, hebrajiškai ir lenkiškai, mokėjo lotynų. Saugumo pagaliau išleistas į užsienį, daug kartų lankėsi Vokietijoje, iš Vokietijos grįžo ir su lemtinga vėžio diagnoze.
Jis niekada nepriklausė komunistų partijai. Kartą funkcionieriai klausinėjo, kodėl nestoja į partiją. Benjaminas atsakė, kad stotų, jei partijos būtų dvi, bet kai viena, tai jam esą neįdomu. Niekur oficialiai nedirbo, nors SSRS tai buvo neįmanoma – visi privalėjo kur nors dirbti, o nedirbančius įdarbindavo prievarta. Kaip jis kolektyvizmu persmelktoje visuomenėje sugebėjo gyventi pats sau – fenomenas arba iki šiol mums nežinoma paslaptis.
B. Gorbulskio dienotvarkė nesikeitė visą gyvenimą, jis keldavosi šeštą ryto, vienuoliktą būdavo radijuje. Pirmą valandą pietaudavo „Neringoje“. Ketvirtą iš darželio paimdavo dukterį Kariną. Žmonos niekas niekada nematė nei vaikų darželyje, nei mokykloje. Dukros reikalais užsiėmė B. Gorbulskis. Jis labai mylėjo „Neringą“ ir jos virtuvę, o joje gamindavo bifšteksą iš geros jautienos ir patiekdavo su keptomis bulvėmis. Receptą B. Gorbulskis, ragavęs patiekalo Vokietijoje ir stebėjęsis, kad ten geroje kavinėje jis kainuoja kelias dešimtis, o „Neringoje“ – 90 kapeikų, patobulino, ir visi ėmė užsisakinėti „bifštekso pagal Gorbulskį“ – su virtomis bulvėmis.
Kompozitorius jų parnešdavo ir namo, tad Marina su dukra juos tik pasišildydavo. Ilgainiui jie dukrai atsibodo, ji ėmė jais šerti vieno muziko katinus. Kadangi šeima gyveno A. Vienuolio gatvėje, „Neringos“ padavėjai dažnai atnešdavo kitokio užsakyto maisto.
Šeimai A. Vienuolio gatvėje gyventi buvo patogu, tad 1965 m. ji labai nenoriai kraustėsi į Žvėryną, kur buvo pastatyti Kompozitorių sąjungai priklausę kotedžai. Gorbulskių namuose kompozitoriaus dvasia gyva kaip niekur. Naują būstą šeimininkas nusprendė dekoruoti panašiai kaip jo mylima kavinė, bičiulis dailininkas Laimutis Ločeris, vėliau emigravęs į Kanadą, ištapė kambario antrajame aukšte sieną, nes ir didžiojoje kavinės salėje buvo freska. Kambarį dalija puošni metalinė sienelė su keraminiais indais gėlėms, irgi tokia pati, kaip „Neringoje“.
Fortepijonu, tebestovinčiu L. Ločerio tapytame kambaryje, grodavo tik tada, kai į namus ateidavo atlikėjas, todėl instrumentas beveik naujas. Bute tebestovi šviesaus medžio baldai, didžiulė, per visą sieną sekcija su knygomis ir baru, kuriame kompozitorius laikė tik konjaką „Napoleon“. Žinodami apie jo aistrą įvairiausius „Napoleono“ butelius jam vežė visi ir iš kur galėdami. Susikaupė įspūdinga kolekcija, bet Benjaminui mirus Marina po butelį išdalijo draugams.
Dailininkas Vincentas Gečas, Lietuvos dailės instituto prorektorius (vėliau rektorius), naujakuriui Benjaminui taip pat nusprendė padovanoti originalią dovaną – ištapė miegamojo sieną prie lovos. Piešinyje penkios gracijos, o šeštoji, paaiškino, – lovoje, tai Marina Gorbulskienė.
Interjeras bute nepakeistas iki šių dienų, sienine tapyba galima grožėtis ir dabar.
Rūsyje įrengtas juodasis kambarys – asmeninis baras, vieta, kur buvo patogu nuošaliau nuo šeimos baliavoti. Jis išdažytas juodai ir išpiešti balti velnių siluetai, įrengtas juodas baras, greta juodos kėdės.
Kambaryje yra autografų siena – visi, kas čia lankydavosi, pasirašydavo. Žmonių namuose visada būdavo pilna ir visus jis vesdavosi į juodąjį velnių kambarį namo rūsyje. Pasirašiusi visa Vilniaus inteligentija, įvairūs užsienio atlikėjai iš tuometinės Jugoslavijos ir kitų šalių, net iš Japonijos. Yra likę suvenyrų, dovanotų garsių asmenų ir ansamblių – prieškario dainininko Romano Marijošiaus, gruzinų ansamblio, paties parsivežti suvenyrai iš užsienio šalių. B. Gorbulskis buvo vaizduojamojo meno gerbėjas, ypač mėgo impresionistus, turėjo daug grafiko Stasio Krasausko dovanotų darbų. Žmona daug ką atidavė Kompozitorių sąjungos archyvui. Kilus gaisrui, tie darbai sudegė.
Filmo siužetui puikiai tiktų Marinos ir Benjamino pažinties ir bendro gyvenimo istorija. Leningradietė Marina į Vilnių atvažiavo dvidešimt dvejų, ištekėjo ir gyveno bute Algirdo gatvėje, todėl iš pradžių ištekėjusi moteris naujojo gerbėjo vengė, be to, jis asistavo per daug originaliai. Tačiau Benjaminas buvo atkaklus. Vieną naktį, apie pirmą, paskambino į Marinos ir jos sutuoktinio duris. Jas atidarė Marinos vyras, ir Benjaminas trumpai drūtai tarė: „Atvažiavau Marinos.“
Moteriai liepė neimti jokių daiktų, tik leistis žemyn, kur laukianti mašina. Marina, nors gailėjo savo vyro, visgi ryžosi avantiūrai ir išėjo pro duris kartu su Gorbulskiu. Lauke išvydo didžiulę mašiną su “būda“ ir užrašu „Chleb“ („Duona“).
B. Gorbulskis atidaro mašinos duris, pakviečia vidun, o ten – balta staltiese užtiestas staliukas su užkandžiais, šampanu. Mašina su užrašu „Chleb“ po Vilnių juodu važinėjosi iki šešių ryto, kol vairuotojas pasakė, kad balius baigtas, mat jam metas vežioti į parduotuves duoną. Po tos nakties Marina persikraustė pas Benjaminą, bet dar daug kartų sugrįždavo pas savo vyrą.
Juodu ir kartu gyvendami dažnai vaidijosi, Marina, būdama ūmaus būdo, kartais imdavo daužyti iš pykčio indus, bet Benjaminas greitai rado priešnuodį – sėsdavo prie pianino ir imdavo skambinti. Kai kartą įsismarkavusi sudaužė visas savo kurtas keramines vazas ir pati vyrui kitą dieną guodėsi kvailai pasielgusi, nes jos brangiai kainavusios. B. Gorbulskis žmoną nuramino: „Bet tu juk patyrei malonumą, o jis turi kainuoti.“
Juodu su draugais mėgdavo pasėdėti geležinkelio stoties restorane, nes jis vienintelis Vilniuje veikdavo iki šeštos ryto, bet dažniausiai lankydavosi „Neringoje“. Kai kada sėdėdavo prie atskirų stalų. Kartą po barnio Marina atėjo į „Neringą“ su drauge. Netrukus prie jų priėjo padavėja, nešina pilnu padėklu mineralinio vandens butelių (gal kokių penkiolika), ir ėmė juos vieną po kito statyti ant stalo. Marina užprotestavo. „Jūsų staliukui užsakė“, – atrėmė padavėja.
Visa salė sužiuro, kas čia vyksta, o Marina pakilo ir išlėkė iš kavinės supratusi, kad vyras atsilygino už nesantaiką namie. O kai pamėgino remti jį prie sienos, kaip drįso tokią gėdą kavinėje užtraukti, jis atsakė: „Kažkaip neprisimenu tokio įvykio.“
Būta ir kitokio įvykio. B. Gorbulskis į butelius rinko jubiliejinius metalinius rublius. Įsiplieskus vaidui Marina nusprendė kerštaudama išleisti kelis butelius monetų. Nuėjo su draugėmis į „Neringą“ ir už viską mokėjo metaliniais rubliais. Kitoje salėje sėdėjęs Gorbulskis po kurio laiko prieina prie jos ir sako: „Marinočka, pinigus, kuriuos tu moki, padavėjai man grąžina.“
Po vienos nakties žmona jam priekaištavo: „Girdėjau, kaip eidamas išgėręs suklupai ant laiptų“. Jis: „Kokia gėda. Nejaugi taip galėjo būti?!“
Visas situacijas jis įveikdavo subtiliu humoru. Kryme buvo keturiasdešimties vietų poilsiavietė SSRS kompozitorių sąjungos nariams, Gorbulskis sąjungai nepriklausė, bet Marina labai norėjo į Krymą, o jis stengėsi vykdyti savo gražuolės užgaidas. Apie galimybę pailsėti Kryme užsiminė Lietuvos kompozitorių sąjungoje, bet jam atsakė, kad Lietuvoje kelialapio niekas niekada negavo ir negaus.
Kompozitorius nukirto: „Aš gausiu“. Parašė laišką į Maskvą ir paprašė jo pagailėti ir išsiųsti žmoną į Krymą, nes jai būnant namie jis negalintis kurti. Ir kelialapį gavo.
Kai žmona užsinorėjo lapenos ant palto – tada buvo mada ant palto užsisegti specialiai išdirbtą lapės kailį su visu snukiu, jis atšovė: Kaune mano jaunystės laikais su tokiomis lapėmis ant kaklo tik vežikai važinėjo, bet jeigu tau reikia – prašom.
Marina buvo puošeiva. Rengdavosi įspūdingai, nes buvo užmezgusi kontaktus su Vilniaus modelių namais, galėdavo nusipirkti originalių drabužių iš kolekcijų. Vieną kitą kartą pati yra demonstravusi rūbus.
Kai B. Gorbulskį pradėjo išleisti į Vakarus, grįžęs jis sakydavo žmonai: „Marinočka, jei tu gyventum Vakaruose, tau būtų labai nuobodu ir liūdna, nes ten parduotuvėse visko yra, nieko nereikia ieškoti po blatu“.
Kartą CK gavo anoniminį skundą, nes per Spalio revoliucijos metines transliuota kompozitoriaus M. Noviko daina „Trumpa laimė“ kažkam dėl žodžių „meilės nėra, laimės nėra“ pasirodė ne tokia ideologinė, kaip priklausytų tokią dieną. Liepus pasiaiškinti dėl pesimistinių žodžių šventinę dieną, išgelbėjo B. Gorbulskis paklausęs: „O kas sugalvojo ir kodėl skundėjui pasirodė, kad tą dieną nėra laimės?“
Draugams daug laiko neturėjo, bet bendravo su uždaru žmonių ratu „Neringoje“. Kavinės mažojoje salėje, prie vadinamojo profesorių staliuko, sėdėdavo prieškario laikų inteligentai chemikas profesorius Kazys Daukšas, kuris gamindavo ir dovanodavo įvairias užpiltines, ekonomistas Domas Cecevičius, vertėjas Aleksys Churginas, literatas Bronys Savukynas, kartkartėmis prisėsdavo rašytojas Juozas Baltušis. Moterų prie to stalelio nebūdavo, nebent užsukdavo Gorbulskio mylima dukra Karina.
Su J. Baltušiu kompozitorius labiau mėgo pasėdėti oro uosto restorane, sakydavo, kad jis įkūnija visą liaudies išmintį. Jiems abiem patiko kubietiški cigarai. Tačiau visiškai atvirai kompozitorius kalbėdavosi tik su kolega Eduardu Balsiu. Juo vieninteliu pasitikėjo šimtu procentų.
„Neringos“ kavinė B. Gorbulskiui buvo tapusi antraisiais namais. Prabėgus daugybei metų po vyro mirties prie jo kapo į Gorbulskienę kartą kreipėsi žmogus ir paklausė: „Ar neprisimenate manęs, aš Aligatorius.“ Ji prisiminė. „Neringoje“ anuomet niekada nebūdavo vyno „Aligoté“, o Gorbulskis jį labai mėgo, todėl vienam iš barmenų duodavo pinigų ir siųsdavo į parduotuvę nupirkti. Taip atsirado ir pravardė Aligatorius.
B. Gorbulskis puikiai valdė emocijas. Mėgdavo kartoti: „Žmogus žmogui negali būti priešas.“ Su pykstančiais ant jo pasikalbėdavo, tad priešų neturėjo, bet pavydinčių buvo. Ir daug.
Turėjo ir kitą savybę, kuri nelabai patiko Marinai. Buvo toks nesavanaudis, kad viską išdalydavo. Kas savaitę gaudavo siuntinius iš užsienio, bet puošėsi ne pats, o rengė kai kuriuos kolegas. Rūbų pats turėjo minimaliai, bet gražuolei žmonai nieko negailėjo, puošė ir rengė ją, dovanodavo brangius papuošalus. B. Gorbulskis buvo įsitikinęs – laimingiausi tie, kurie nieko neturi, ir svarbiausia ne pinigai, o geri žmonių santykiai. Būdavo ir taip – gatvėje Gorbulskį pasveikina valkata: „Labas, kolega“, ir paprašo pinigų. Kitą kartą vėl tas pats, neapsaikentęs Gorbulskis jam pažadėjo kiekvieną mėnesį sutartu laiku duoti tris rublius, bet liepė daugiau gatvėje pinigų nebeprašinėti.
Jis trykšte tryško fantazija, mėgo kurti visokias humoristines situacijas, nes į gyvenimą žiūrėjo lengvai. Linksmas buvo ir be alkoholio, gėrė saikingai, bet mėgstančius išgerti jam patikdavo vaišinti. Kartą kavinėje pristigęs pinigų kaip užstatą paliko kompozitorių Vaclovą Paketūrą. Su poetu Vytautu Blože 1960 m. parašęs Lietuvos literatūros ir meno dekadai Maskvoje operetę „Meilė ir skarda“ gavo gerą honorarą ir drauge išvažiavo į Nidą.
Įsilinksminęs pareiškė, kad nuo šiol Nidoje būsiąs komunizmas. Nedidelio viešbučio bufete sumokėjo už visus produktus, gėrimus ir visiems žvejams, kurie grįžta iš jūros, paskelbė: Nidoje komunizmas, todėl visi valgo ir geria nemokamai. Žvejai, aišku, buvo labai patenkinti, o V. Bložė taip įsijautė, kad eilėraščius skaitė įsilipęs į medį. Tačiau Klaipėdoje kilo triukšmas, mat pritrūko žuvies.
Išgirdę apie nemokamą bufetą Nidoje ir supratę, kad žvejų gali ir nesulaukti, valdžios vyrai atvažiavo jo uždaryti. Taip baigėsi trijų dienų Nidos komunizmas.
Bendradarbiaudamas su garsiuoju Panevėžio dramos teatro režisieriumi Juozu Miltiniu kartą po sėkmingos premjeros drauge išsinuomojo vežimą su arkliu ir iš Panevėžio atidardėjo į Vilnių. Aišku, čia visus vaišino, taip honoraras ir ištirpo lyg pernykštis sniegas.
Kartą maestro užsuko į kavinę „Literatų svetainė“, kuri buvo Lenino (Gedimino) prospekto pradžioje ir pro jos langus matėsi Arkikatedra (tuomet sovietų valdžios sprendimu religinė jos funkcija buvo panaikinta ir įkurta Paveikslų galerija). Taigi B. Gorbulskis sėdi, vaišinasi, šnekučiuojasi. Prie kito stalelio sėdėjo žmogus, kurį visas Vilnius pažinojo dėl jo išsišokančio elgesio. Jis netrukus pardėjo replikuoti – atėjo mat Gorbulskis, tik pamanykit ir ėmė į kompozitorių svaidyti sūrio gabaliukus. B. Gorbulskis pakilo ir kažkur išėjo. Grįžo į salę su didžiuliu gabalu (kaip sakydavo galva) sūrio. Priėjęs uždėjo jį žeminusiam vyrui sūrio luitą ant galvos ir garsiai pasakė: „Mėtytis galite, bet jei mėtote, tai va tokiais gabalais“.
Leningrade susitikęs su vienu labai garsiu Rusijos muziku, B. Gorbulskis jam atidavė natas ir paprašė jas vėliau atsiųsti į Vilnių. Praėjo kiek laiko, natų vis negauna. Nuėjo į paštą išsiųsti priminimo telegramos. Parašė: „Tu kiaulė, negrąžinai natų“. Pašto darbuotoja pamačiusi tokį tekstą pradėjo protestuoti ir aiškinti, kad teksto su įžeidimu sovietinis pilietis negalįs siųsti, esą liaudis turinti būti morali. Kompozitorius pataisė telegramos tekstą: „Tu ne kiaulė, negrąžinai man natų.“ Moteris net paraudo pamačiusi – ką daryti, juk įžeidimo nebeliko, bet... Nubėgo su telegrama pas viršininką. Abu svarstė, ką daryti, kol pagaliau viršininkas paklausė, kas gi siuntėjas. Išgirdęs, kad B. Gorbulskis, lengviau atsiduso: „A, Gorbulskis, tada siųsk su antruoju teksto variantu.“
B. Gorbulskio per autorinius vakarus klausdavo, kiek kartų buvo vedęs. Jis nesutrikdavo, lėtai imdavo lenkti pirštus ir skaičiuoti: pirmas kartas nesvarbu, antras kartas irgi, trečias... Salė imdavo šurmuliuoti, o jis atlenkdavo visus pirštus ir pasakydavo, jog iš tiesų vedė tik kartą. Į vieno vyro klausimą: „Kodėl visi plikiai tokie protingi?“ Gorbulskis replikavo: „Paklausė ne plikis“. Salė griaudėjo nuo juoko, o kompozitorius ėmėsi vardyti: „Baltušis – plikas, Napoleonas – plikas, o daugiau nebevardysiu...“ Kas dar buvo plikas ir protingas tekdavo suprasti patiems, žiūrovai supratimą paliudydavo juoku.
Užsienyje jį provokuodavo: jūs matote, kaip mes čia gyvename, o kaip jūs ten? Gorbulskis atsakydavo: „O mes gyvename kitaip“, tik nepatikslindavo.
Labai mylėjo Palangą ir kad ir kur atostogaudavo, visada rašydavo, kad gražesnės vietos už Palangą pasaulyje nėra. Apsistodavo viešbutyje, visada tame pačiame liukso numeryje antrame aukšte, nes mėgo gyventi nepriklausomai. Jam patiko saulėlydžiai, kopos, šaltas Baltijos vanduo. Nemėgo šiltų jūrų. Išsimaudęs Juodojoje jūroje grįžęs kartą Marinai pareiškė maudęsis kompote. Marinai Palanga nepatikdavo, o Benjaminas, išmirkęs šaltoje Baltijoje, niekada nesirgdavo peršalimo ligomis, net žiemą vilkėdavo lengvus rūbus, dažnai lietpaltį.
Dukra (jai buvo 23-eji, kai tėtis mirė) prisimena po kelis kartus per dieną šokdavusi į šaltas Baltijos bangas.. Juodu su tėčiu daug skaitydavo, daug vaikščiodavo, tėtis juokaudavo ir būdavo taip linksma, kad nereikėdavo nei draugių, nei draugų. Tik sulaukusi aštuoniolikos Karina liovėsi drauge važiuoti į Palangą.
Gorbulskio kūrybinis palikimas didžiulis, bet jis turėjo ir didelių svajonių – norėjo įkurti savo orkestrą ir, jei būtų ilgiau gyvenęs, tikrai būtų tai padaręs.
Talentinga aktorė Gintarė Latvėnaitė per Neringos Jonušaitės knygos „Neringos kavinė: sugrįžimas į legendą“ pristatymą pareiškė: „Neabejoju, jei Benjaminas Gorbulskis gyventų dabar, aš jį tikrai įsimylėčiau.“ Argi galima jai nepritarti?