– Ilgą laiką Anglijoje jūs dirbote kazino personalo vadove, bet neseniai nusprendėte dirbti savarankiškai ir tapote permanentinio makiažo meistre.
– Teisingai. Tik aš neatidariau savo salono. Nuomoju patalpas su kolege ir dirbu sau. Grožio srityje aš jau labai seniai norėjau dirbti. O svarbiausia tai, kad dabar esu pati sau direktorė: kada noriu dirbu, kada noriu atostogauju. Be to, norisi tobulėti ir išmokti vis ką naujo. Sprendimas atvykti į Angliją ir pereiti į individualią veiklą – tai buvo du geriausi sprendimai mano gyvenime.
– Ar nebuvo baisu pereiti prie savarankiško verslo modelio?
– Man tai buvo visiškas šokas. Ilgą laiką daug apie tai galvojau ir ryžausi. Buvo be proto sunku, nes kazino stabiliai pradirbau 8 metus. Buvo dvejonių, o jei nebus klientų, ką reikės daryti? Bet mano kolegė įtikino mane, kad viskas bus gerai. Ir kai tik rugpjūtį išėjau iš kazino, taip ir dirbu be sustojimo.
– Ar pasitaiko daug įnoringų klienčių?
– Manau, kad gal net lietuvaitės būtų įnoringesnės. Jos labiau žino, ko jos nori. Galėčiau tik išskirti, kad sunku dirbti tik su moterimis, nes jos labai jaudinasi ar panikuoja dėl spalvos ar formos. Mano vyras sako, kad aš dirbu puse etato psichologe, nes jas vis reikia raminti ir atsakyti į daug klausimų. Aišku, yra paklausa ir tarp vyrų. Ateina žmonės ir po chemoterapijos, kai yra netekę plaukų.
– Balandžio mėnesį bus jau 10 metų, kai gyvenate Anglijoje. Bet anksčiau buvote žinomos grupės „Mango" atlikėja, sukotės pramogų versle, o Londone tapote niekam nežinoma emigrante. Nebuvo sunku pereiti tą ribą?
– Tikrai nesijaučiau didele žvaigžde Lietuvoje. Buvau eilinė moteris, kuri buvo grupės „Mango" dalis ir tiek. Nebuvau geresnė už kitus, bet, tiesą pasakius, man viskas buvo nusibodę. Nors pradėjau solinę karjerą, bet praradau aistrą scenai, jaučiausi nebesava. Norėjosi pabūti ta pilka pelyte, kuri niekam nebūtų įdomi. Tai ir buvo priežastis, kodėl išvažiavau.
– Daugumai žmonių emigracijos pradžia būna labai sunki. Kaip prisimenate save pirmomis savaitėmis Londone?
– Turėjau važiuoti pas pažįstamą mergaitę, bet ji užstrigo Lietuvoje. Dar prisimenu, kad tais metais buvo atšaukti visi skrydžiai dėl Islandijoje išsiveržusio ugnikalnio, todėl išvažiavau autobusu į Angliją.
Visą kelią nesudėjau bluosto. Mane taip jaudino tie nauji pokyčiai, o Londone atsidūriau be gyvenamosios vietos ir be darbo. Tada prisiglaudžiau pas savo pažįstamą ir antrąją dieną pradėjau dirbti padavėja. Po to iš darbo vienas kolega pasiūlė atsikraustyti pas juos, nes buvo laisvas kambarys. Pakliuvau tarp gerų lietuvių, kurie man padėjo. Praėjo metai, kol atsistojau ant kojų. Turiu pasakyti, kad aš esu laiminga ir niekada nepasigailėjau, kad išvažiavau.
– O kaip dėl anglų kalbos barjero, ar nebuvo problemų?
– Taip, buvo, nes labai prastai kalbėjau angliškai. Mokykloje mokiausi tik rusų ir vokiečių kalbų. Pusseserė pamokė anglų kalbos pagrindų, bet buvo nelengva, nes darbe ir namuose supo lietuviai, todėl progresas užtruko.
– Praėjusiais metais sugrįžote į didžiąją sceną ir pradėjote koncertuoti su „Mango". Koks buvo jausmas?
– Viskas prasidėjo, kai ruošėmės M.A.M.A apdovanojimams. Reikėjo koncertuoti prieš 10 tūkstančių žmonių. Man prasidėjo panikos ataka: nebegalėjau pajudėti, galvojau nualpsiu iš to jaudulio. Toliau sekė koncertai arenose, bet vis dar negalėjau atsipalaiduoti. Buvo visko per daug: ir emocijų, ir jaudulio. Tiesiog buvo sunku susitvarkyti su visomis emocijomis, nes į sceną buvau užlipusi labai seniai. Tuo metu dar Rima laukėsi, tai aš ją pavadavau. Po to dar važiavome į mini turą: per dvi savaites 8 koncertai. Turo metu vėl pajaučiau meilę scenai, žiūrovams. Ten buvo visko: ir verkiau, ir džiaugiausi. Netrukus sausio 3 dieną koncertuosime Panevėžyje, o sausio 4 dieną Klaipėdoje. Labai kviečiu visus ateiti.
– Jūsų grupės sąstatas pasikeitęs: esate dvi patyrusios narės ir dvi naujos. Kaip sekasi sutarti tarpusavyje?
– Naujokės yra labai mielos ir darbščios merginos, puikiai sutariame, palaikome viena kitą ant scenos. Aišku, stipriausias ryšys yra su Rima, nes nieko nereikia sakyti, viena kitą jaučiame iš žvilgsnio. Anksčiau yra buvę visko scenoje: ir nukrista, ir paslysta, todėl svarbu jausti vienai kitos užnugarį.
– Su Rima susitikote beveik po 10 metų. Senais „Mango" laikais nebuvote draugės. O kaip pasikeitė santykiai dabar?
– Buvome labiau kolegės nei draugės. Už grupės ribų mes nebendravome, bet dabar labai pasikeitė santykis. Mes suartėjome ir pagaliau suaugome (šypsosi). Dabar tikrai draugaujame, susirašome, palaikome viena kitą. Prisimenu, kaip Palangos oro uoste pasitiko mane, pradėjau verkti. Buvau labai jos pasiilgusi.
– Pradėjote koncertuoti 17 metų, būdama dar moksleivė. Kaip reagavo klasiokai?
– Kažkas sakė iš klasiokų, kad pasikėlusi, žvaigždė, bet niekada nesijaučiau geresnė už kitus. Tiesiog man nusišypsojo sėkmė ir tapau grupės nare. Aišku, buvo sunku kartais patikėti, kad tai vyksta man, tačiau nemačiau prasmės riesti nosį prieš kitus. Pavyzdžiui, aš taip didžiuojuosi savo geriausia vaikystės drauge Skaiste Semenike, kuri visiems dovanoja grožį tapydama.
– Ar tėvai pergyveno, kai pasakėte, kad būsite grupės narė?
– Mano tėvai yra gana kategoriški. Jie griežtai mane auklėjo. Kai pasakiau, kad praėjau atranką, tėtis leido būti grupėje tik su viena sąlyga, kad mokslai nekentėtų. Neslėpsiu, visgi užleidau tuos mokslus, nenueidavau į pamokas po koncerto. Na, bet tėvai pamatė, kad kažkas iš manęs bus ir daugiau nieko nebesakė. Nuo to laiko, kai pradėjau koncertinę veiklą, iš tėvų nesu nė cento paprašiusi.
– Su savo esamu vyru Paulu susipažinote Helovyno vakarėlyje Londone. Kuo jis patraukė akį?
– Tą vakarą prakalbėjau su jo draugu ir tik vakarėlio pabaigoje tas draugas mane supažindino su Paulu. Tuo metu jis gyveno Oksforde ir tą vakarą buvo atvažiavęs į Helovyno vakarėlį. Pasikeitėme numeriais ir viskas taip nutrūko, nes gi neprivažinėsi vienas pas kitą. Bet po kiek laiko jis parašė, kad atvažiuoja savaitei į Londoną bei pasiūlė susitikti. Taip viskas ir prasidėjo.
Dabar žiūriu į to laiko nuotraukas ir galvoju: ir ką aš jame mačiau? Dieve, jis toks visai vaikas atrodo (juokiasi). Man pačiai nuostaba, kuo jis mane patraukė. Visų pirma, mano vyras yra 7 metais jaunesnis už mane. Bet iš tikrųjų turbūt tai buvo ta jo šypsena. Jis yra labai draugiškas ir tuo traukia visus kaip magnetas. Jį visi myli be išimties ir sako: „Bet jau tas tavo vyras, toks mielas, ir dar ta jo šypsena".
– O kada apsigyvenote kartu?
– Po metų jis persikraustė pas mane į Londoną. Tuos pirmus metus važinėjome vienas pas kitą, maršrutu Londonas – Oksfordas. Tai buvo patys nuostabiausi metai, nes man taip patinka keliauti traukiniais. Skaičiuodavau dienas iki išeiginių, kai galėsiu važiuoti į Oksfordą. Būdavau plačia šypsena ir didelėmis akimis, tarsi važiuočiau į Havajus (juokiasi).
– Jei lygintumėte lietuvius ir anglus vyrus, kokie didžiausi skirtumai?
– Labai sunkus klausimas. Gal lietuvių vyrai yra konkretesni, o britai kitokie. Net sunku apibrėžti. Bet, pavyzdžiui, susitinka kostiumuoti vyrai po darbo su alaus bokalu bare ir šneka toliau apie darbus, kažkiek nuobodoki, atrodo, šneka apie nieką. Pagal statistiką, Londonas yra vienas vienišiausių miestų pasaulyje, todėl gal taip ir yra.
– Paulas dirba kazino namuose. Jis nėra darbomanas?
– Paului darbas irgi yra labai svarbus. Jis dirba viršvalandžius. Dabar jis yra vyriausiojo šefo dešinioji ranka: jie kartu eina ir į apmokymus, aptaria prekių pirkimą. O Paulas tai labai vertina ir stengiasi. Jis toks kaip aš ir yra atsakingas darbo atžvilgiu: jei ir blogai jaučiasi, vis tiek eina į darbą.
Man jau reiktų pakovoti dėl dėmesio – darbas ar aš. Kai tik atsikraustė į Londoną, jis pradėjo karjerą kaip jaunesnysis šefas gastro restorane Noting Hilo rajone, o vėliau perėjo į kazino.
– O kaip jūsų tėvai sutaria su Paulu?
– Mano tėvai yra išprotėję dėl jo. Mano mama sako: „aš jį myliu kaip sūnų". Žinoma, jis yra išmokęs lietuviškų žodžių: „labas, mamyte, ką tu?''.
– Kas pas jus nusileidžia šeimoje, kai pykstatės?
– Aišku, jis nusileidžia, nes aš visada teisi (juokiasi). Mes abu esame dvyniai, tai abu tokie orūs. Jei rimtai, tai su metais ateina ta išmintis ir galvoji, kam čia pyktis, nervuotis. Gi nesiskirsi dėl to, kad nepadarė kavos ryte. Paulas yra labai nuolankus, geros širdies žmogus. Visada ateis pats ir apsikabins, nors kaltas ar nekaltas. Anksčiau aš buvau labiau karštakošė, bet per 6 metus jau nusiglūdinome kampus. Per tą laiką pasikeitėme ir mes, ir jausmų forma. Nesakau, kad aš vargstu, bet santykiai yra nuolatinis darbas.
– Kaip vyras pasikeitė per visus šiuos metus kartu?
– Subrendo (juokiasi). Jis dirbdavo per savaitę, o savaitgalius praleisdavo su draugais ir viskas. O dabar pagrindinis prioritetas – šeima.