Asmeninis vairuotojas ir šlovė liko praeityje
Anksčiau galėjęs sau leisti dirbti tik tuomet kai pats to užsimano, po miestą važinėjęsis su asmeniniu vairuotoju tapusiu taksistu ir mėgavęsis šlove, šiandien A. Penikas pripažįsta turintis dėl ko gailėtis ir vadina save niekada nebręstančiu vaikigaliu.
„Turiu daug sumanymų. Neseniai ir dainą „Aldona“ įrašiau. Noriu ir pats dainuoti, kurti kaip atlikėjas, konkursą vaikams organizuoti. Trumpai tariant, noriu atsigriebti už visus tuos metus, bet tam Dievulis turėtų dar pusantro gyvenimo dovanoti (juokiasi). Man be galo gaila to prarasto laiko. Buvau mylimas tėvų ir turbūt esu tas vėlyvo brendimo kūdikis, vaikigalis. Viskas mano gyvenime ateina vėlai ir mąstymas toks.
Žinoma, visada mokiausi ir dirbau, o paryčiais dar ir Gruodžio konservatorijoje grodavau. Darbo ir veiklos niekada netrūko. Buvo ir pramogų, bet tikrai neypatingai, nors dar jaunas buvau – dvidešimties ar dvidešimt vienerių. Pinigų turėjau kiek tik norėjau. Kalbu apie laikotarpį dar iki darbo su vaikais. Pinigai ėjo, o visi manęs troško. Puikiai prisimenu kaip pasiimdavau taksi ir važiuodavau prie Žaliųjų ežerų. Negerdavau, o tik gulėdavau ir galvodavau, ką veikti toliau. Taksistas, kuris neva buvo tapęs ir mano draugu, laukdavo ir vėl veždavo mane atgal“, – prisiminė atlikėjas.
Vėliau pradėjęs mokyti vaikus vokalo paslapčių jis sumanė nupirkti autobusą, kuriuo galėtų važinėti į konkursus ir pasirodymus. Tik, kaip pats sako, skaičiuoti savo finansų nemokėjo ir daug apgalvotų finansinių sprendimų nepadarė, todėl nei autobuso, apie kurį ilgai svajojo, nei studijos, kuri šiandien ypač praverstų, neįsigijo. Tiesa, geriausia savo investicija jis vis dėlto laiko aparatūrą, kuria naudojasi iki šiol.
„Jau visi ir namus pasistatė, ir šeimas sukūrė, o aš taip ir gyvenu. Visur atsilieku, nors ir galvoju, kam man visa tai. Galiu atvirai prisipažinti, kad apie šeimą niekada rimtai negalvojau ir tiesiog ardavau. Net apie merginas negalvojau, nes per dieną turėdavau po keturis ar penkis koncertus ir žinodavau, kad kitą dieną pailsėti taip pat nepavyks. Reikėjo gerai atrodyti ir daug dainuoti.
Tik štai studiją tenka nuomoti, o būčiau kokias dvi galėjęs įsigyti. Lengvai uždirbti pinigai lengvai ir išeidavo“.
Šiandien žinomam vyrui draugiją palaiko mama, kuriai senstant jis pakvietė gyventi kartu ir palikti gimtąjį Kauną. Nors ji dar gali pati pasirūpinti savimi, Alfonsas sako, jog sunku rūpintis pagyvenusiu žmogumi, visuomet palaikyti draugiją, atiduoti daug emocijų.
„Mamą parsivežiau iš Kauno ir rūpinuosi ja, nes brolis mirė dar jaunas. Likau vienas ir esu atsakingas už ją. Rūpestis nėra menkas ir kas prižiūri vyresnio amžiaus tėvus mane tikrai supras. Tačiau ji viską suvokia ir vertina net mano dainas, žiūri įvairias laidas, kritikuoja. Ji yra buvusi mokytoja, todėl nenuostabu (šypsosi)“.
Kratosi rimtų santykių
Neretai savo studijoje iki išnaktų užtrunkantis muzikantas paklaustas apie santykius tik mįslingai nusišypso. Rimtų santykių jo gyvenime nėra, nors meilės istorijų buvo ne viena. Tačiau A. Penikas įsitikinęs, jog negali pasiūlyti to, ko moterims reikia iš tiesų. Meilės, globos ir rimtų santykių trokštančios dailiosios lyties atstovės ne jam. „Jei matau gražią moterį – įsimyliu visada (juokiasi). Be abejo, ir kaip žmogus ji turi būti miela. Tik šiandienės moterys labai pragmatiškos. Vos susipažinus klausinėja, ar nuomoju butą, kur gyvenu, kiek uždirbu. Reikėtų į viską žiūrėti paprasčiau.
Visos jos nori rimtų santykių ir galvoja apie šeimą. Sorry. Buvau užimtas. Dirbau ir negalvojau apie tolimesnį savo likimą, o tai netinka nei vienai. Moterys nori turėti vyrą, kuris nevilios kitų, bus storokas, visada po darbo sėdės namuose, gers alų ir neskoningai rengsis, na, bet pakankamai gražiai, kad galėtų dar draugėms parodyti“.
Tik studiją lankantys vaikai suvirpina atlikėjo širdį. Atviram pokalbiui pasiryžęs A. Penikas sako, jog norėtų atžalų, bet dar ne laikas ir tam reikia subręsti. Peržengęs šeštąją dešimtį vyras juokauja, jog vaikai – gėlės, tik gražiausios jos kai žydi ant kitų palangės.
Tačiau nereikia galvoti, jog jis vienišas. Šiuo metu jis palaiko santykius be įsipareigojimų su jaunesne mergina ir tikina, jog tai – jų susitarimas. Ateities planų ar poroms būdingo laisvalaikio jų gyvenime nėra. Tačiau jį tikrai galima išvysti ne tik Karoliniškėse, kur gyvena, bet ir vykstant pas merginą, su kuria bendrauja. Man pasiteiravus, kaip galėčiau ją pavadinti straipsnyje, atlikėjas atkirto, jog „paprasčiausiai pavadinkite mergina“.
Lovelaso etiketės nesikratantis muzikantas įsitikinęs, kad ir šou pasaulyje sutikti mylimą moterį yra sudėtinga, nes tai sritis, kurioje visiškai nėra vertybių. Kita vertus, jis svarsto, jog galbūt prarado ir savo šansą. Idealia moterimi DELFI pašnekovas vadina tokią, kuri netrukdytų ir suprastų, būtų komunikabili. „Jei moteris yra gera, vyras pats pas ją ateis. Nereikia nieko saugoti. Reikia tiesiog netrukdyti. Ir dabar ilsiuosi bendraudamas su moterimis naktiniuose klubuose. Nekabinu jų, o tik pabendrauju“, – atsiduso muzikantas.
Tiesa, šis donžuano įvaizdis man pasirodė visiškai nutolęs nuo visuomet besišypsančio vaikų mokytojo, kokiu esame pripratę jį matyti. Išduosiu ir paslaptį - pakvietęs susitikti jo studijoje, kuri yra LRT televizijos pastate, atlikėjas man davė šūsnį nuotraukų ir leidimą, kol fotografas jį fotografuos bei paruošime kameras, peržiūrėti ir visus asmeninius kadrus, laiškus. Čia radau ir ne vieną pikantišką nuotrauką su seksualiomis merginomis ir apnuogintais kūnais, bet mano pašnekovas, paklausus, iš kur jos, tik gūžtelėjo pečiais ir tarstelėjo, jog visko jo gyvenime buvo. Netrūko ir moterų.
Ir tik man pradėjus dvejoti, kam tokį laisvą gyvenimo būdą vertinančiam vyrui reikalingas vaikų mokymas, šis skuba paaiškinti, jog būtent tai jam padėjo išlikti šou pasaulyje ir nenueiti klystkeliais. „Prisipažinsiu, kad ramaus šeimyninio gyvenimo nenorėjau niekada. Aš ir santuokų rūmuose kažkada dirbau. Sudainuoju „Feelings“ ir išeina nauja šeima. Per dieną jų kokios 15 ar 20...Tai buvo puiki gyvenimo mokykla, nes iš arti mačiau visas tas dramas. Kai kurie jaunikiai tiesiog neatvykdavo, o daugybė santykių buvo dirbtiniai.
Atbaidė ir tai, ir pedagoginis darbas. Tai buvo mano saugiklis ir šventovė nuo linksmybių ir šou pasaulio malonumų. Alkoholio buvo, nors ir saikingai, bet narkotikų nevartojau niekada.
Kalbant apie scenos atstovus, Šapranauskui buvo sunku. Aš jį pažinojau. Tačiau daug ką gyvenimo reikia tiesiog sugebėti skirti. Tik tuomet supranti, kas yra draugystės, klastotėmis tapę draugai ir kaip reikia mokėti vartoti alkoholį. Visada žinojau, kad ateis tėvai ir mane vertins. Jie vertins ne tik darbą, bet ir išvaizdą, gebėjimus. Visada turėjau būti tinkamos formos. Tai mane išlaiko ir padeda išlikti realybėje“.
„Šou pasaulis – durna pompa“
Paklaustas, ar yra jo gyvenime žmonių, kuriems galėtų paskambinti ir viduryje nakties prireikus paprašyti pagalbos, jis tikina, kad turi vieną tikrą draugą muzikantą. „Tokie žmonės nesimėto. Mūsų šou pasaulis yra durna pompa ir 90 procentų žmonių yra masė kvailių, kurie žavisi dirbtinais dalykais. Taip niekur nėra ir ne tame reikalas gerti tą šampaną klube pasiėmus kreditą. Tai juokinga“.
Ir nors savo atžalų jis neturi, visada didžiuojasi buvusių ir esamų mokinių pasiekimais. Jo auklėtinių sąraše ir ne viena garsenybės, dabar besisukančios šou pasaulyje, pavardė. Agniją Ditkovskytę, Aistę Pilvelytę, Eleną Puidokaitę-Atlantą ir kitas žinomas atlikėjas vokalo paslapčių mokęs A. Penikas visada stebi jų pasirodymus ir džiaugiasi sėkme.
Rusijoje šiuo metu gyvenanti aktorė A. Ditkovskytė jo atmintyje išliko kaip itin talentinga mergaitė. „Kita mokinė Jolanta Tubinytė Agnutei buvo kaip mama. Agnutė pateko pas mus būdama šešerių. Kompakte dar yra jos dainų. Ji taip troško dainuoti ir mačiau, kad gali tai daryti, nors tuomet dar negalvojome, kad ji taps didele žvaigžde. Tačiau jos ir tėvų gyvenimas klostėsi ir kiek kitaip ir aš viską mačiau. Per visą darbo su vaiku laiką tampi tarsi psichologu ir jo tėvams.
Su pačia Agne dabar nesimatau. Su Tania (Tatjana Liutajeva, – aut.past.) tik buvau susitikęs prieš ketverius metus. Šarminga moteris. Tik Agnės tėtį sutinku dažniau“.
Prakalbęs apie savo mokinius Alfonsas Penikas prisiminė ir vieną pirmųjų savo mokinių atlikėją Aistę Pilvelytę. Tačiau šiuos scenos atstovus išskyrė sena nuoskauda. Dar maža mokytis vokalo pas Alfonsą patekusi Aistė ypač stengėsi, nors ir ne viskas ėjosi lengvai, bet kai kurias dainas tekdavo atlikti ne jai, o jos draugei.
„Ji labai mielas žmogus, bet visur yra numeris pirmas ir antras. Ji klausė, kodėl taip darau, bet tik atsakiau, kad jos draugė dainuoja geriau. Pasakyčiau gal ir daugiau, bet mano žodžiai būtų gruboki. Nors Algirdas Pilvelis, jos tėtis, pas mane buvo atvedęs ir kitą savo dukrą, bet pinigai tokiu atveju neegzistuoja. Scena – didžiulis rentgenas. Aistė iki šiol mano, kad ją išvariau, nors ir pasisveikiname prasilenkdami. Ir kai „Eurovizijos“ atrankose dalyvauja palaikau ją“.
Apgailestauja dėl taip ir neiškilusios žvaigždės
Nepaisant visų savo mokinių pasiekimų, tikrąja žvaigžde jis vis dėlto laiko J. Tubinytę ir apgailestauja, kad dėl asmeninio gyvenimo dramų jai nepavyko iškilti aukščiau. Tuomet jauna mergina neturėjo ir vadybininko, o skindama prizines vietas užsienio konkursuose užtikrintos ateities scenoje neturėjo. Šiuo metu dvi dukreles auginanti moteris gyvena Miunchene ir scenos paslaptis perduoda tik savo atžaloms.
Ir nors jis vis dar puoselėja viltį susigrąžinti populiarumą bei tęsti atlikėjo karjerą, mūsų susitikimo metu ne kartą užsiminė apie džiaugsmą dirbti su vaikais. Jis įsitikinęs, jog tai kartu suteikia ir galimybę tobulėti pačiam. Kita vertus, darbas su vaikais jo gyvenime atsirado gana atsitiktinai dar einant asmeninė karjeros keliu. Gavęs pasiūlymą dėstyti savo sėkmės laiku, A. Penikas suprato, kad greitai pedagoginis darbas valstybinėje įstaigoje taps išsigelbėjimu nuo bado.
„Buvo laikotarpis ir kai labai trūko pinigų. Ir už baltus sportinius batelius, ir blynus mokiau. Tuomet labai norėjau tų kedų. Vieno vaiko močiutė jais ir atsidėkojo už pamokas (šypsosi).
Norėtųsi daugiau tų pinigų. Ir nuo viešojo transporto pavargau, todėl būtų gerai įsigyti automobilį. Kokios nors Bunkės ar kitų dabar žinomų atlikėjų nepamatysite viešajame transporte. Tai būtų nerealu, o aš važinėju “, – atsiduso atlikėjas.
Tačiau jaunatvišką mokytoją mokinės neretai ir įsimyli. Dar ir šiandien jis prisimena vienos žinomos dizainerės paauglystėje jam rodytą dėmesį. „Ateini į pamokas gerai atrodydamas ir matai, kad prasideda flirtas. Tačiau tai mokinės ir neįmanoma kitaip į jas žiūrėti. Net ir užaugusios jos netampa kitokiomis mano akyse.
Aš suprantu tuos jausmus ir simpatijas, nes ir pats jaunystėje buvau įsimylėjęs savo kamerinio dainavimo mokytoją Giedrę Kaukaitę. Ji buvo tokia žavi moteris, tad aš kovo 8-osios proga jai nupirkau tulpės žiedą, bet įeinant į salę gėlę privėrė durys ir mano tulpė nukrito (juokiasi). Labai išraudau ir susigėdau, bet mokinius suprantu“.
Kasdienybėje – rutina ir viltis
Vis su ilgesiu prisimindamas praeitį atlikėjas sako, jog jo rutiną pakeitė tik mamos persikraustymas. Dabar tenka ne tik keltis valanda anksčiau, bet ir daugiau laiko skirti jai. Tačiau Alfonsas nepamiršta ir kasdienės mankštos sporto salėje bei anglų kalbos pamokų. Nauja užsienio kalba jam reikalinga dėl muzikos ir dainų. Neretai ir užsienyje gyvenantys bičiuliai parašo anglų kalba, todėl stengiasi kuo daugiau bendrauti šia kalba.
„Lengvas ir paviršutiniškas bendravimas mane vargina. Daug šiandien žmonių nešioja kaukes ir nemažai energetinių vampyrų. Kartais tikrai pasiilgstu tų betarpiškų žmonių, kurie gali veikti čia ir dabar. Dėl aplinkinių kasdien ir su akibrokštais susiduriu. Troleibuse ar autobuse neretai nutinka įvairūs nemalonūs įvykiai ar vien dėl nuolatinio skambinėjimo telefonu. Reikalų ir su policija buvo.
Sulaukiu skambučių ir grasinimų telefonu iš nežinomų numerių. Net sąsiųvinį turiu, kur viskas surašyta. Visi numeriai ir tai, kiek skambinta. Būdavo ir po penkiasdešimt skambučių, kurie trukdo dirbti. Taip ir duodu vardus: Kaunas glušė, arbatėlė, feelings. Pataroji pavadinta taip, nes skambinėjo ir tylėjo“, – rodydamas storą ir pribraukytą sąsiuvinį su daugybe telefono numerių pasakojo pašnekovas.
Jis skuba pabrėžti, jog ir socialiniuose tinkluose jo niekas neberas. „Naudoju tik „Viber“, „Whatsapp“ ir „Tinderį“ kartais pažaidžiu. „Facebook“ anketas mano vardu kuria kiti. Jau ir į policiją kreipiausi, bet ji nieko padaryti negali, nes sako, kad nėra įžeidimų, o ir Grybauskaitės profilių daug, – gūžteli pečiais Alfonsas, – Tik kartą mane šantažavo ir teko net į pajūrį vykti į akistatą. Paaiškėjo, kad tai septyniolikmetė. Ji verkė, kad mama neturi darbo, pinigų. Nesitikėjo, kad visa tai pasieks teisėsaugą“.
Tiesa, kartą jis ir pats buvo pakliuvęs į nemalonų konfliktą su teisėsauga. Tąkart žinomą vyrą apkaltino vagyste iš parduotuvės, nors jis nebuvo nieko neteisėtai pasisavinęs. Jis pasakojo, jog po vieno apsilankymo drabužių parduotuvėje grįžo ir jo iš akių nepaleido apsaugos darbuotojas. Buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis ir vos tik jis panoro išeiti, buvo paprašytas parodyti kuprinę.
„Iš pradžių stengiausi nekreipti dėmesio, bet galiausiai manęs paprašė parodyti daiktus. Juk jis sekė mane ir buvo šalia. Atsisakiau. Tai buvo absurdas. Pasakiau, kad gali kviesti policiją ir galiausiai kilo konfliktas. Jis sakė, kad policija apsidžiaugs pamačiusi mano veidą“.
Vilnietis svarsto, jog greičiausiai užkliuvo ne jo elgesys, o iššaukianti išvaizda. Anot jo, daug kam užkliūna ilgi plaukai ir ryškus stilius. Dabar gatvėje jį atpažįsta vis rečiau, tačiau ateities planus kuriantis ir trokštantis toliau dainuoti A. Penikas viliasi, jog šanso ir vėl užlipti į sceną kaip solistas neprarado, o populiarumas sugrįš.