Tinklalaidės „Once upon a time in Vilnius“ vedėja Collette Dunhill atvirai su Emilija pasišnekėjo apie tai, ką reiškia vairuoti bagį Dakaro ralyje ir dėl ko dažniausiai Emilija pykstasi su savo vyru, šturmanu Arūnu Gelažninku.
Nuo vaikystės – patrakusi ir aktyvi
31-erių lenktynininkė pasakoja, kad nuo vaikystės laužė stereotipus ir kol mama prašė pabūti ramiai ir pažaisti su lėlėmis, ji skubėjo karstytis po medžius.
„Aš niekada nežaidžiau su lėlytėmis. Stebėjausi draugėmis, kurioms tai galėtų būti įdomu. Nuo mažų dienų mėgdavau laipioti po medžius, esu net ranką susilaužiusi. Prisimenu, kad mano keliai visada buvo apdaužyti. Mane visada žavėjo ekstremalūs pojūčiai“, – pasakoja Emilija.
Ji atvira – niekada neturėjo didelių baimių, todėl ir vaikystę lydėjo nuolatinės ekstremalios pramogos. Vienos mėgstamiausių – šokinėjimai nuo tiltelių, maudymasis ežeruose.
„Vis tik šalia pramogų aš kurį laiką buvau pirmūnė mokykloje. Mano nuotrauka su pavarde kabėjo garbės lentoje. Niekada nesupratau, kam to reikia – tai niekam neduodavo naudos. Pačiai net gėda buvo“, – atvirauja Emilija.
Žinojo, kad važiuos Dakare
Didžiausia jos svajonė nuo mažens buvo pasiekti aukštumų. „Aš žinojau, kad tikrai norėsiu pasiekti daug sporto srityje. Žinojau, kad pasieksiu savo tikslų. Žinojau, kad ir Dakare būsiu. Žinoma, tada nelabai supratau, kas tas Dakaras, nes per televizorių viskas atrodė lyg atvirukas, tačiau širdyje žinojau, kad pasieksiu to, ko noriu“, – sako E. Gelažninkienė.
Tinklalaidėje „Once upon a time in Vilnius“ lenktynininkė prabilo ir apie pirmąsias emocijas, kurios ją užplūdo atvykus į Saudo Arabiją.
Pasakoja, kad buvo tam tikrų stereotipų, kuriems buvo nusiteikusi, tačiau paskui įsitikino, kad prieš susidarant nuomonę, reikia viską pamatyti savo akimis: „Mes galvojome, kad mūsų lauks pavojus, bus tam tikri stereotipai, o jau netrukus pamatėme, kad ten labai draugiška aplinka ir itin aukštos kultūros šalis“.
Iki šiol sulaukia replikų
Kalbėdama apie Dakaro lenktynes, Emilija sako, kad tai – brangus sportas ir atskleidžia, kiek kainuoja galimybė sudalyvauti varžybose.
„Vien startinis mokestis siekia 30 tūkstančių eurų, prie išlaidų prisideda mechanikai, keltas ir kiti dalykai. Viskas priklauso ir nuo komandos, kokią renkiesi“.
Emilija teigia, kad iki šiol sulaukia pačių įvairiausių stereotipų apie tai, kad yra moteris ir vairuoja bagį.
„Susiduriu su stereotipais, kad esu moteris, kad esu netinkama šiai veiklai. Vėliau supratau, kad tai – mano misija. Tie žmonės, kurie man sakė, kad aš nieko nesugebu, dabar man rašo, kad esu šaunuolė. Laužau stereotipus, einu savo keliu, sulaukiu nemažai komentarų, tačiau nekreipiu dėmesio“, - sako ji.
Apie tai, ką reiškia bagį vairuoti kartu su savo vyru, kaip išgyventi onkologinės ligos diagnozę ir kokie artimiausi Emilijos tikslai, kviečiame žiūrėti naujausiame tinklalaidės „Once upon a time in Vilnius“ epizode.
