M.Petruškevičius prisipažįsta, kad kvietimas šventiškai dekoruoti prabangiam „Marriot“ tinklui priklausantį viešbutį Bukarešte, pradžiugino ir įkvėpė naujiems kūrybiniams sprendimams. Negana to, Mantą nustebino Rumunijos žiniasklaidos dėmesys – televiziją domino ne tik dekoruotas viešbutis, bet ir jis pats. Pagrindinių šalies televizijos kanalų žinių laidose paskelbta, kad jo dekoruotas penkių žvaigždučių viešbutis „The Marmorosch Bucharest“ – gražiausias ir „instagramiškiausias“ šalyje. Kas tik gali, iš visos šalies vyksta į sostinę įsiamžinti prie įspūdingo dekoro, o socialiniai tinklai lūžta nuo rumunų skelbiamų įrašų apie lietuvio magiškas idėjas, rašoma spaudos pranešime.
„Nuoširdžiai malonu, kad šio viešbučio savininkai mane pasirinko būti kalėdinio dekoro idėjos autoriumi. Su viešbučių kompanija „Apex Alliance Hotel Management“ jau teko susidurti ir anksčiau, bet tokio masto dekoro projektą jų valdomame viešbutyje, įgyvendinau pirmąsyk. Užduotis buvo išskirtinė ir dėl lokacijos – prabangus viešbutis įsikūręs pačioje Bukarešto senamiesčio širdyje, o pats pastatas – įspūdingos architektūros ir turintis unikalią istoriją. XIX amžiaus pabaigoje čia veikė anuomet garsus Rumunijos bankas, kurio architektūra persmelkta Art Deco ir Art Nouveau paveldu. Dabar čia įkurta keli šimtai kambarių, nuostabus SPA su baseinu, prancūziškos virtuvės restoranas, o buvusiame seife veikia kokteilių baras. Tikiu, kad mano dekoras čia pradės naują kalėdinę tradiciją ir per šventes miestiečiai čia užsuks pasisemti šventinės nuotaikos“, – pasakoja M.Petruškevičius.
Mantas sako, kad prieš pradedant darbus kiek nerimavo, kaip pavyks įtikti rumunams – suderinti elegantišką eksterjerą ir savo kūrybinį braižą, kuris dažnai yra itin gausus detalių. Viešbučio fasado dekorui panaudota 140 sietynų, o viešbučio hole įspūdingai dekoruota net 7 metrų eglė: „Bandžiau išlaikyti subtilumą, bet ir nenutolti nuo savęs. Komplimentų gavau ne tik iš viešbutį restauravusių architekčių komandos, bet, kas man visuomet yra svarbiausia, paprastų miesto gyventojų. Rumunijoje niekas manęs nepažįsta, tačiau praeiviai žavisi, sustoja, fotografuojasi, specialiai iš kitų miestų atvyksta pasižiūrėti mano kūrybos ir pasisemti žiemos švenčių dvasios. Turėjau visišką kūrybinę laisvę, o viešbučio vadovai manimi pasitikėjo ir pritarė minčiai, kad svarbu ne tik šventinis interjero dekoras, kuriuo labiau gali džiaugtis ten apsistoję, bet ir tai, kaip pastatas atrodys iš lauko. Kalėdas norėjau sukurti visiems Bukarešto gyventojams. Regis, pavyko su kaupu.“