Rašytojas Jonas Mačiukevičius pabandė surikiuoti mūsų šventes pagal jų reikšmingumą: svarbiausiosios yra Velykos ir Kalėdos, o po jų – Joninės.
„Vasaros pradžia, saulėgrįža, ilgadienis, gražių tradicijų ratas“, – šios šventės privalumus vardijo rašytojas, kartu pastebėdamas, kad nors Lietuvoje ši šventė labai mėgstama, tapo net poilsio diena, tačiau nėra tokia svarbi, triukšminga ir įsimintina kaip Latvijoje.
Jau keletą metų per Jonines Jonas Mačiukevičius su žmona Virginija ir dukrele Vijone išvažiuoja ilsėtis į Nidą. „Galima sakyti, kad Jonines švenčiu Nidoje. Bet tai netiesa. Greičiau jau bėgu į Nidą nuo pernelyg didelio šurmulio“, – sakė rašytojas, prisipažinęs, kad buvo metas, kai Jonines švęsdavo net kelias savaites.
Ar jis jaučiasi radęs paparčio žiedą? Anot rašytojo, taip simboliškai galima būtų įvardyti labai įvairius sėkmės ir laimės aspektus. Šeima – jau paparčio žiedas, dukra – vėl paparčio žiedas. Išleista knyga „Birutė“– kitoks paparčio žiedas, leidžiamas romanas – vėl kitoks...
Gimtadienis ir vardinės
Jonas Jagminas prieš pat Jonines švenčia ir savo gimtadienį. Tad prieš ir per Jonines sulaukia nemažai draugų, kolegų, namiškių, partijos kolegų sveikinimų.
„Likimas mane nemažai blaškė, ne kartą teko keisti gyvenamąją vietą. Tačiau kur tomis dienomis bebūčiau, sulaukiu daug sveikintojų. Stengiamės susikurti laužą, pasivaišinti. Žmona Audronė iškepa skanų pyragą (ji puiki kulinarė, puikiai gamina valgyti).
Manau, kad jau esu radęs paparčio žiedą – esu laimingas, turiu puikią šeimą, užaugo vaikai, sveikata gera (tikriausiai todėl, kad kasdien nubėgu bent po 3 kilometrus), sekasi dirbti. Stengiuosi visas savo pareigas atlikti kruopščiai, geriau nei kiti – tada gali dirbti įvairų darbą ir užsidirbti.
Manau, tai tikrasis takelis į laimę. O savo vardu esu patenkintas. Džiaugiuosi ir tuo, kad sūnus Darius vaikaitį taip pat pavadino Jonu“, – sakė Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas.
Suradusieji paparčio žiedą „Joninės – viena gražiausių ir paslaptingiausių švenčių, turtinga tradicijomis bei papročiais. Tiesa, ne visada tenka per laužą pašokinėti – naktis per trumpa arba oras netikęs. Bet jeigu nelyja, nebūnu išvykęs darbo reikalais, mielai apsilankau Joninių renginiuose. Pats Joninių kaip nors ypatingai nešvenčiu jau daugelį metų“, – sakė kultūros ministras Jonas Jučas, manantis, kad savo paparčio žiedą jau atradęs.
„Tačiau neprarandu vilties rasti jų dar ne vieną – gyvenimo kelias ieškojimais grįstas“, – nusišypsojo J.Jučas.
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Janina Stripeikienė Jonines vadina išskirtinai svarbia asmenine švente, nes tą dieną gimė jos sūnus.
„Kokio dar geresnio paparčio žiedo begali tikėtis?“ – paklausė J.Stripeikienė. Tądien šeima švenčia sūnaus gimimo dieną, o vakare kuria laužą ir vakaroja su brangiausiais žmonėmis. „Nemėgstame masinių renginių, tik koncertus“, – prisipažino Janina.
Pirmasis smuikas
„Per Jonines pirmuoju smuiku griežia Jonai, o ne Janinos“, – nusijuokė estrados dainininkė Janina Miščiukaitė. Ji prisipažino, kad jaunystėje nebuvo patenkinta savo vardu.
„Norėjau modernesnio – aplinkui augo Jolantos, Vaivos, Jūratės. Bet tėvams pretenzijų nereiškiau – jų teisė parinkti vardą. Mano vyresnė sesuo buvo Jadvyga (ji anksti mirė), tad man taip pat davė vardą iš J raidės. Nemanau, kad Janina – itin populiarus vardas, bent jau ne tiek, kiek Jonas.
Per Jonines visada dirbu, koncertuoju. Ta proga susirinkusiųjų paprastai paklausiu, ar tarp jų yra mažų Janyčių, Jonukų. Tokiu vardu mergaičių būna vos viena kita, kartais – visai nebūna, o berniukų – netrūksta. Bet dabar savo vardu esu patenkinta – per Jonines esu visur kviečiama, sveikinama.
Koncertuoju ar ne, mano galvą ir kaklą tądien visada dabina vainikai – draugų ar masinių renginių organizatorių, žiūrovų. Pernai po koncerto paryčiais teko skubėti į vieną kompaniją kaip Joninių simboliui“, – sakė J.Miščiukaitė.
Kaimo sodybose
„Mano tėtis Jonas, aš – Janina, todėl mums Joninės visų pirma yra šeimos šventė. Ją minime artimųjų ir draugų būryje – kartais Kelmėje, tėviškėje, pas tėvus, arba ant Obelijos ežero kranto Dzūkijoje“, – sakė Lazdijų rajono gyventoja, kaimo turizmo sodybos „Obelijos sodyba“ šeimininkė Janina Kazlauskienė. Paparčio žiedą moteris sakė dar tik tikisi surasti.
Krivio patarimai
Baltų religinės bendrijos krivis vilnietis Jonas Trinkūnas pasakojo, kad, artėjant Rasos šventei, kurią daug kas vadina Joninėmis, jo vis klausinėja, kur ją švęsti, kur važiuoti ar eiti.
„Rasos šventė (Joninės) minima įvairiose vietose. Deja, dažnai ji tampa tik alaus švente. Prisiminkime, jog svarbiausi šios šventės dalyviai – ne ansambliai ar stalas, alaus bufetai, bet mes patys ir gamta. Važiuokime į kaimo sodybas, eikime prie ežerų ar upių ir kurkime šventę: papuoškime šventės vietą žolynais, vainikais, uždekime aukurą, parinkime žolynų.
Padenkime stalą tradiciniais valgiais ir gėrimais. Iškilmingai palydėkime saulę, užkurkime laužą. Aplankykime ąžuolą, javų lauką, į upę ar ežerą nuplukdykime žolynų vainikėlius su žvakelėmis – tai bus gėrio linkėjimai sau ir kitiems. Sulaukime tekančios saulės ir nusiprauskime ryto rasa. Pamatysime, kaip bunda ir veši gamta, kiek daug šventumo joje“, – patarė J.Trinkūnas.