Į spektaklį susirinko būrys kviestinių svečių, tarp jų – naujasis Vilniaus meras Valdas Benkunskas su žmona, Aistė Jasaitytė, Ignas Krupavičius su žmona ir daugelis kitų.
Anot režisieriaus, „Metamorfozėje“ pasakojama apie prekeivį, kuris vieną rytą atsibudęs suprato pavirtęs didžiuliu vabalu. Kaip ir būdinga Kafkai, autorius sąmoningai neanalizuoja šio virsmo per priežasčių ir pasekmių grandinę, kuri leistų geriau suprasti pagrindinio veikėjo transformaciją, o tiesiog patalpina pasakojimą į daugeliui atpažįstamą šeimos kontekstą ir tyrinėja, kaip ši transformacija – tiesiogine ir perkeltine prasme – paveikia jos narius.
Spektaklyje vaidins Rasa Samuolytė, Rimantė Valiukaitė, Gediminas Rimeika, Aistė Zabotkaitė, Algirdas Gradauskas, Kęstutis Cicėnas, Marius Repšys, Rytis Saladžius, Augustė Šimulynaitė, Vaidilė Juozaitytė. Scenografiją ir vaizdo projekcijas kuria režisieriaus kūrybinis bendražygis Igor Pauška (Kroatija), kostiumų dailininkė – Morta Nakaitė, šviesos dailininkas – Dainius Urbonis.
Naujo spektaklio kūrėjai telkiasi į empatiją ir nužmogėjimą kaip du žmogiškosios prigimties aspektus. Pačioje Franzo Kafkos kūrybos šerdyje visuomet galima užčiuopti nagrinėjamas skirtingas nužmoginimo formas. Istorija apie vabzdžiu pavirtusį Gregorą Zamzą kelia klausimą apie tai, kokios yra mūsų atjautos Kitam ribos: kaip mes tapatinamės su Kitu, kaip jį konstruojame, ar sugebame priimti Kitą savu ar kaip tik – norime atskirti. Šio spektaklio ašis, aplink kurią sukasi visos kitos kafkiškosios nūdienos temos – sudėtingas ryšys tarp dviejų skirtingų politinių (plačiąja prasme) mechanizmų: empatiško susitapatinimo iš vienos pusės, ir nužmoginimo iš kitos.
„Šiuo spektakliu neturėjau tikslo perpasakoti Kafkos kūrinį. Šiaip ar taip, teatras niekada neatstoja skaitymo, nors gana dažnai pats sau šį vaidmenį priskiria. Bandžiau patyrinėti šio Kafkos kūrinio, kaip rakto į mūsų laikmečio dvasią, trapumą ir daugiasluoksniškumą. Aišku, galima būtų klausti, „koks tas mūsų laikas?“ ar dar geriau – „kuris laikas yra mūsų?“, o gal tiesiog – „ar mūsų laikas dar nesibaigė?“. Bet kuriuo atveju, visuomet esu linkęs rinktis sulūžusį raktą, o ne atviras duris.
Spektaklio kūrimo metu norėjau patyrinėti patį nužmoginimo reiškinį, regis, neatsiejamą nuo žmogaus prigimties. Kad įtvirtintumėme save esant žmonėmis, kitus paskelbiame ne žmonėmis, įskaitant netgi ir kai kuriuos savo rūšies atstovus. Spektaklyje neatpasakosime siužeto, teatras mums veikiau yra kaip didinamasis stiklas, leidžiantis priartinti skirtingus Kafkos kūrinyje besiskleidžiančius nužmoginimo politikos aspektus, ir už to slypinčias individualias ir kolektyvines tapatybes“, – teigė Oliver Frljić.