„Dievo dovanos neįkainojamos. Mūsų džiaugsmas beribis, o laimė didesnė už kalnus. Mūsų akys šviesesnės už dieną, o širdys sraunesnės už visas pasaulio upes... Taip, draugai, mes laukiamės antro vaikelio!”, – rašo Linas.
„Delfi“ primena, kad atlikėjas su žmona jau augina dukrelę Saulę. Mergytei šiuo metu dveji.
Gimus pirmajai atžalai Linas pasakojo apie ilgai lauktą tėvystę.
- Esi pasakojęs apie ilgą vaikelio laukimą, jis truko aštuonerius metus, o galiausiai atradote NaPro metodą. Gali papasakoti apie tai išsamiau, gal tai pagelbės ir kitoms šeimoms?
- NaPro technologija ir Kreitono modelis mums pasirodė priimtinas, nes čia medicina koja kojon žygiuoja su dvasiniu pasauliu. Mudu su Irma esame Romos katalikai, mums tai labiau tiko, nei kitos metodikos. Vienas mūsų artimas bičiulis su žmona taip pat ilgai kvietė vaikelį į savo šeimą, o po trylikos metų laukimo jie atrado šį metodą ir kaip mat buvo apdovanoti didžiausiu gyvenimo džiaugsmu. Jie, žinoma, pasidalino šia informacija viešai ir mudu su žmona nutarėme aplankyti juos, pasveikinti ir pasidomėti plačiau. Taigi prasidėjo mūsų gilinimasis į tai, kas padėjo mums ne tik susilaukti dukrelės, bet ir labai sustiprino mūsų dvasinį ryšį su Irma. NaPro kelyje profesionali medicina, malda, tarpusavio supratimas, moters kūno fizinė ir dvasinė pusiausvyra, mityba ir daugelis kitų dalykų, kurie iš esmės gali atrodyti nereikšmingi, bet, vis gi, jie turi lemiamos reikšmės šiam kilniam šeimos tikslui pasiekti. Norint leistis į detales, mums reiktų plačiau pakalbėti, viename atsakyme to neišeitų sutalpinti, bet poroms, kurias sudomino apie šį metodą siūlyčiau paskaityti internete.
- Kaip pats įsivaizdavai tėvystę, kol dar neturėjote Saulės?
- Mes be galo to troškome. Aš laukiau, svajojau, užsimerkęs įsivaizduodavau, kaip pasisodinęs ant kelių išsamiai atsakinėju vaikui į pačius keisčiausius ir netikėčiausius klausimus, kaip mūsų šeima keliauja po pasaulį. Rodos, visa sėkmė, kuri mane gaubia - ne tokia miela, kokia ji būtų sulaukus mažylio. Kai tiek ilgai prašai, lauki (kartais atrodė, jog tai nerealu, gal tai net ir nepasiekiama), staiga per vieną sekundę po žinios, kad JAU – viskas apsiverčia, smegenys persiprogramuoja, sukuri ateičiai visai kitokius scenarijus ir širdis šokinėja iš džiaugsmo. Šiandien mes jaučiame šeimos išsipildymą. Kiekviena dukros šypsena šiuo metu didžiausia dovana. Viskas mums su Irma įdomu, smalsu, nauja, nepatirta.
- Kokias klaidas augindami vaikus, tavo nuomone, dažniausiai daro kiti tėvai?
- Klaidų daro visi tėvai, nes tobulų nebūna. Ir klaidos neišvengiamos, toks gyvenimas. Bet didžiausia klaida, ko gero, yra tuomet kai tėvai siekia tapti supertėvais, nori būti tobulais. Tuomet vienoj ar kitoj situacijoj nepasiteisinus šiems lūkesčiams atsiranda savigrauža ir nepelnytas kaltės jausmas. Šis jausmas nenaudingas nei tėvams, nei vaikams. Nereikia būti supertėvais, vaikas laimingas jau tuomet, kai tėvai yra tiesiog pakankamai geri.
- Žinomi žmonės kartais labai saugo savo atžalas nuo viešumos, kiti atvirkščiai – savo vaikus paverčia ne mažesnėmis žvaigždėmis už save. Ar su žmona Irma sprendėte šį klausimą?
- Pamenu pačią nuostabiausią mudviejų su Irma gyvenimo šventę iki vaikelio atėjimo – tai, žinoma, buvo vestuvės. Tuomet sakėme: “ne, jokios spaudos, jokių viešinimų, tai yra mūsų asmeninė šventė ir nesidalinsime, pasiliksime sau”, bet kažkas pafotografavo su mobliais, kažkas su savo “muilinėm” ir nutekino žinią žurnalistams. Taigi informacija apie mūsų nuostabią šventę buvo pateikta neteisingai, faktai iškraipyti, nuotraukos klaikios (nors mūsų vestuves fotografavo pats Algis Kriščiūnas ir kadrų turėjome pačių gražiausių). Tai privertė mus viską pergalvoti iš naujo – juk esame žinomi asmenys ir tokio pobūdžio informacija nori nenori išteka į viešumą. Tad svarbiausius gyvenimo momentus po to karto mes nutarėme patys pateikti savo socialinėje erdvėje taip, kaip mes norime ir, žinoma, nedraudžiam žiniasklaidai tuo pasidalinti. O keliomis dukrelės nuotraukomis jau esame pasidalinę, tačiau mūsų nuostata yra tokia, kad kol kas nerodome dukrytės veidelio tiesiogiai – tik iš profilio. Džiaugiuosi, kad šiuo atveju visi žiniasklaidos atstovai asmeniškai atsiklausė ar gali naudoti šias nuotraukas.
- Ar pats buvai smalsus vaikas?
- O taip! Kiek save pamenu – su draugais būdavau cholerikas, o namuose melancholikas. Domėjausi daugybe dalykų: rinkau pašto ženklus, degtukų dėžučių etiketes, senovinius pinigus, gumos "Turbo" popieriukus, kareivėlių statulėles, piešdavau indėnus ir kaubojus, su draugais gamindavomės “pinčikinius” šautuvus ir kariaudavom su kitais kiemais, taip pat laikiau žuvytes, žiurkėnus, buvau prisijaukinęs paukštelį dagilį, jis man ant rankų atskrisdavo. Dar mėgau žvejoti, pradėjau gan anksti rašyti eilėraščius, skaičiau daug nuotykių romanų. Bet jei kalbame apie tą visai gilios vaikystės etapą – tai ne kažin ką ir prisimenu. Ryškiausi prisiminimai prasideda maždaug nuo 6 metukų.
- Sakai, kariaudavai su kitais kiemais? Berniukiški žaidimai dažnai pridaro bėdų... Kokių problemų tėvams dažniausiai keldavai?
- O galima būtų apversti klausimą atvirkščiai? (juokiasi). Na, kaip ir kiekvienas normalus berniukas – aš buvau neklaužada mokykloje, pastabos netilpdavo į mano pažymių knygelę, mama nuolat raudonuodavo per tėvų susirinkimus, sakydavo, kad “viskas, daugiau neisiu”. Bet niekad nebuvau piktybinis, dažniausiai mano šelmiškumas gimdavo iš noro prajuokinti klasės draugus, o ne kažką įžeisti ar supykdyti. Ir, pažvelgęs į praeitį matau, kad ne tik vaikai kelia problemas suaugusiems, bet ir suaugę kelia labai didelių problemų vaikams.