- Įtakingiausių sąrašo viršūnėje buvai ir pernai, ar per metus pavyko nuveikti kažką įtakingo?
- Tikrai ne. Tiesą sakant, net prasmingo nieko nepadariau.
- Andrius Mamontovas, kuris taip pat yra išrinktas tarp įtakingiausiųjų popkultūros srityje, minėjo, jog balsuojantys žmonės greičiausiai įtaką painioja su žinomumu.
- Be jokios abejonės, tai yra pagrindinis akcentas. Reikia suprasti, kas yra tie žmonės, kurie apklausiami. Jie nėra analitikai, kurie paskyrė mėnesį, analizuodami, kas gi čia galėtų būti įtakingesnis.
Jiems pateiktas klausimas, kas įtakingiausias, ir jiems prieš akis greičiausiai prabėga, ką gi aš ten paskutinį kartą mačiau. Kažką Dragūnas prisidirbo, kažką Mamontovas parašė, Mikutavičius šmėstelėjo, tai iš esmės juos ir pasakai. Valinskas, jei kalbam apie pramogų verslą... Bet mes vertinam panašiai daugelį dalykų. Tarkim, gal kažkur yra stebuklingas ekonomistas, kuris tuoj apvers visą ekonomiką, bet jei mums reikėtų pasakyti pavardes, greičiausiai prisiminsime Raimondą Kuodį, Nausėdą, Aušrą Maldeikienę ir taip toliau. Taip veikia mūsų smegenys.
- Tie patys ekonomistai, sportininkai, žurnalistai ir kolegos iš pramogų pasaulio tave išrinko įtakingiausiu, tuo tarpu visuomenės sąrašuose likai trečias po A. Mamontovo ir Arūno Valinsko.
- Mielai norėčiau apsikeisti vietomis. Visuomenės balsas man atrodo svarbesnis. Ekspertų balsas nėra svaresnis, čia impulso reikalas, kas ateina į galvą. Jei būtų antras turas, vėl viskas išsidėliotų kitaip.
- Prisiminkime tą metą, kai vienas tavo įrašas feisbuke apie kalafijorus sukėlė tokią audrą, į kurią sureagavo net aukščiausi šalies pareigūnai. Ar dabar prieš rašydamas prieš publikuodamas kažkokią žinutę pagalvoji atidžiau, kaip visa tai gali baigtis?
- Dabar į daug dalykų pasidarė labiau nusispjaut, nes nenori prieš savo norą įsipainioti į tam tikrą mėsmalę ir pakliūti po padidinamuoju stiklu.
Šiaip laikausi to principo, kad feisbuke rašau tai, kas jau apgalvota ir pamatuota. Ir jei tai išvysta dienos šviesą, tai yra ne šiaip sau. Tiesiog tau tai svarbu ar tiesiog linksma. Bet kad labai atsakingai vertinu ir bijau nuversti Vyriausybę kažkokiu niekingu savo parašymu, tai tikrai ne.
Tiesiog suvoki, kaip tai keistai gali suveikti ir kartais bandai išvengti to bereikalingų įvykių.
- Dešimtuke įtakingiausių yra tik viena moteris - Agnė Jagelavičiūtė.
- Tai tipiškas lietuviškas mačizmas. Tiesiog įrodymas, kad moterys yra užspaustos mūsų šalyje. Jūs, moterys, deja esate sugniuždytos (juokiasi). Agne, vis tiek tu esi neblogoj chebroj.
- Visuomenės balsai lėmė, kad įtakingiausia tarp moterų yra Džordana Butkutė.
- Štai, manau, kad visuomenės lūpomis kalba tikroji tiesa.
- Verslininkai turi savo sąrašą įtakingiausių įžymybių socialiniuose tinkluose, pas kuriuos labiausiai apsimoka pirkti reklamą. Sulauki daug pasiūlymų ką nors reklamuoti?
- Tiesą sakant, nelabai. Esu sulaukęs keletos pasiūlymų, jais nesusidomėjau ir mane paliko ramybėje. Buvo pasiūlymų, kai gimė berniukas, bet aš visada laikiausi pozicijos, kad feisbukas man yra pakankamai privatus puslapis, kurio nenoriu paversti reklamine įmone. Antras dalykas, mano nuomone, jei gali kažką įsigyti niekam nenuolaidžiaudamas, tai įsigyk, po velniais, ir nereikės atidirbinėti. Man nepatinka būti įsipareigojusiu.
- O kas tau pačiam daro didžiausią įtaką?
- Esu linkęs tikėti, kad niekas, bet kai kažkada pradėjau gerti "Jack Daniels", vien todėl, kad jį gėrė vienas iš mano rokenrolo dievukų, aš supratau, kad esu tik žmogus. Šiaip kiti daug įtakos nedaro, bet gal labiau imponuoja. Imponuoja taktiški, racionalūs, nepasiduodantys panikai. Man patinka ramiai išanalizuojantys situaciją žmonės. Patinka sugebantys prognozuoti.
- DELFI skaitytoja Sofija klausia: ar pasikeitė situacija Lietuvoje nuo jūsų sukurtos dainos "Aš labai myliu Lietuvą"?
- Mano galva, Lietuva keičiasi ir keičiasi į gera. Ir aš jau girdžiu balsus, kad gyvenu kažkokiam burbule, savo komforto zonoje, kur nematau gyvenimo. Ne, aš matau gyvenimą. Ir matau daug to socialinio atotrūkio, skurdo, bet begyvendamas suvokiau, kad valstybės vystimęsi 25-30 metų yra labai menkas laiko tarpas. Yra valstybių, kurios vystėsi šimtmečius, turėjo siaubingų nuopolių ir pakilimų. Ir su viskuo palyginus, Lietuvos situacija eina į gerąją pusę. Tai per tuos septynerius metus, kai buvo sukurta ta daina, aš jaučiu kaip tik kažkokią besikuriančią, besiorganizuojančią, bręstančią tvarką pačioje valstybėje. Galime paminėti pavyzdžius: kova su girtais vairuotojais, kur mano jaunystėje važiuoti girtam buvo labai normalu. Taip pat kova prieš gamtos taršą, kova su brakonieriavimu, kova su mokesčių nemokėjimu.
Be abejonės, turime krūvą žmonių, emiguojančių dėl to, kad sunku išgyventi, sutinku, kad tam tikra neteisybė egzistuoja. Bet jei paimtume ne kiekvieną atskirą ūkį, o bendrą valstybės kondiciją, tai ji, man atrodo, yra gerėjanti.
- Gal čia socialiniai tinklai prisidėjo prie to, kad paprastas žmogus irgi gali būti išgirstas? Arba jie tikisi, kad valdžia juos išgirs kalbančius žinomų žmonių lūpomis?
- Bet tai taip pat yra bėda ir labai lengva tuo manipuliuoti ar maudytis tuose šlovės spinduliuose. Yra žiauriai lengva įgauti žmonių populiarumą. Kas pas mus yra fainos temos? Aprėksiu valdžią. Tai visuomet populiaru ir žiauriai faina. Nesvarbu dėl ko, bet aprėksiu ir gausiu krūvą "laikų", nes visiems patiks, žmogus sako tiesą. Nė velnio tu tiesos nesakai, tiesiog pataikauji masių skoniui. Gali visada aprėkti kainas. Irgi žiauriai gera tema. Gali visą laiką piktintis ir visi bus patenkinti.
Man tai atrodo nesąžininga. Suprantu, kad visi norime išsilieti, bet aš matau kartais esantį sąmoningą norą pakiršinti. Tai neteisinga. Pirmiausia todėl, kad turime galimybę kiršinti ir nereikia ja naudotis. Antra - negatyvo ir nepasitenkinimo šitoj šaly tikrai, dievaži, yra per daug ir gerokai daugiau, nei ji to nusipelnė.
Aš klausinėjau ir savo tėvų, ir atlimųjų, bandžiau išsiaiškinti, iš kur tai atėjo. Mano seneliai, pavyzdžiui, perėję Sibirą, perėję karus. Tiek inkštimo, kiek aš girdžiu iš dabartinio žmogaus, kuris kažkur prekybos centre nusipirko papuvusį bananą ir apdergė visą prekybos centrą socialiniam tinkle, tai tiek inkštimo aš gyvenime nesu girdėjęs. Tiek inkštimo nesu girdėjęs nei iš savo tėvų, nei iš artimųjų. Mes gyvenam kažkokiam inkštimo katile ir kartais aš nenoriu būti dalis jo. Painkšti žiauriai faina, bet tai darosi nebenormalu.
Visą pokalbį su Marijonu, kuriame dar kalbėjomės apie bilietų kainas, prezidentavimą, žinomų žmonių gyvenimą ir apie tai, ar jis savo sūnui linkėtų dainininko kelio, galite pamatyti čia:
-