Užsienio šalyse sutikti verslininkai neretai siekia išpešti kiek įmanoma daugiau naudos iš turistų. Panašią situaciją, lankantis Pietų Amerikoje, prisimena ir M. Starkus.
„Kartais suprasti Belizo verslo subtilybes yra išties sudėtinga. Bet visada reikia kovoti iki galo. Turėjome pusdienį laiko iš Belizo miesto nuplaukti į Kolkerio salą, ten panardyti ir grįžti atgal. Visą tai reikėjo nufilmuoti. Atplaukus į salą prieplaukoje užpuolė paslaugų siūlytojų būrys. Tai retas iš tų atvejų, kai mums iš tikrųjų jų reikėjo, nes tik taip tikėjomės greičiau surasti motorlaivį, nuplukdysiantį mus su filmavimo ir nardymo įranga prie koralinio rifo.
Dėl gausios mantos mes nepageidavome papildomų pakeleivių į laivą. Tai, pasirodo, sukelia problemų vietiniams, nes jie motorlaivį įsivaizduoja prikrautą keliautojų kaip silkę statinių. Mūsų pasirinktas palydovas Džonas net sukaito, nes jam įvykdyti tokią sąlygą darėsi sudėtinga. Uždarbis čia pat, o gauti jį nelengva – visos motorlaivių kontoros išsisukinėjo, kad tik neplukdytų penkių gringos vietoj penkiolikos.
Džonas vis su viltimi žiūrėjo į mus – o gal tiks? Mes be jokios vilties jam griežtai atsakydavome – ne. Kai atrodė, kad nardysim čia pat paplūdimyje, paskutinės saloje neaplankytos kontoros vaikinai nesiginčijo –penki tai penki. Tik dėl sveiko užsispyrimo gavome puikų kapitoną Nindzę, vaizdus su rajomis ir rykliais bei gerų nuotykių komplektą. Ir dar spėjome paskutiniu laivu iš Kolkerio salos grįžti į Belizo miestą“, – patirtimi dalijosi M. Starkus.
Vytaras Radzevičius prisiminė kitą iššūkį kūrybiškumui, kuomet būdami tūkstančius kilometrų nuo namų ir pasiilgę tradicinės lietuviškos virtuvės, su bendrakeleiviais nusprendė išsikepti kugelio. Šalyje, kurioje gyventojai nėra net girdėję žodžio „kugelis“, bandant pasigaminti lietuviško maisto, teko improvizuoti.
„Visur savo ekspedicijose stengiamės pagaminti kokį nors lietuvišką patiekalą. Meksikoje, Karibų pakrantės miestelyje Mahahualyje kelionės draugai užsimanė kugelio. Patiekalas paprastas, bet gamybos sąlygos – keistokos.
Paplūdimys, kepsninė, anglis ir trintuvė – šiuos daiktus susižvejojome aplankę, turbūt, visas Mahahualio parduotuvėles bei gyvenamuosius namus. Bet kame kepti kugelį? Ant laužo ir žarijų lauke niekada to daryti neteko.
Galų gale, po intensyvaus mąstymo (o tai 40 laipsnių karštyje yra gan sudėtingas dalykas), atsainiai gromuliuojant meksikietiškas pupeles, tarsi majų dievai nušvietė – yra sprendimas! Kugeliui kepti galima panaudoti pupelių skardines! Idėja užkabino ir vystėsi toliau – kad kugelis keptų uždengtas, panaudojome aliuminio foliją.
O kad rankų pirštai nenudegtų vartant skardines anglyse iš automobilio komplektacijos pasiskolinau reples. Po visų ritualų ir burtų prie kepsninės kugelis buvo patiektas ant stalo. Manau, kad vienintelis trūkumas buvo jo forma. Skonis – įprastas, lietuviškas. Dabar eisiu patentuoti išradimą, kaip kepti kugelį lauže“, – pasakojo V. Radzevičius.