„Kad noriu kurti drabužius, supratau anksti. Tai buvo pačios pirmosios mano studijos po dvyliktos klasės. Deja, nemeluosiu, patingėjusi mokytis sudėtingų konstravimų, nusprendžiau viską mesti po pirmo kurso. Paskui įstojau į neakivaizdines studijas, kurios irgi buvo susijusios su menu – menotyra. Na, o drabužių dizainą visai apleidau. Bėgo laikas ir galvojau: „Viskas, jau per vėlu pradėti“.
Nušvitimas, turbūt, kaip ir daugeliui mamų, atėjo gimus vaikui. Kai prieš ketverius metus gimė Viltė, su mamų būreliu kalbėjomės apie ateities svajones – kuo užsiimsime, į kokius darbus grįšime. Aš iškart pasakiau: „Norėčiau eiti į siuvimo kursus“. Viena mama iš mūsų būrelio yra mokytoja profesinėje mokykloje. Ji užsiminė, kad ten galima pasirinkti ir siuvėjos profesiją.
Tad aš ekspromtu paskutinę dieną, rugpjūčio 15-ąją, spėjusi pereiti medicininę apžiūrą, pridaviau dokumentus į profesinę mokyklą ir pradėjau mokytis siuvimo.
Na, ir po visų baigiamųjų atsiskaitymų čia, kaip kokį ženklą pastebėjau šūsnį lankstinukų, kuriuose buvo reklamuojamos Vilniaus kolegijos „Aprangos dizaino“ studijos. Pagalvojau: „Koks sutapimas, juk kažkada čia mokiausi“. Sukirbėjo širdis...
Po kelių dienų apmąstymų dar ir vyrui užsiminiau, kad norėčiau pabandyti įstoti. Išgirdusi jo paraginimus eiti pirmyn, galutinai apsisprendžiau. Išsilaikiau stojamuosius ir įstojau į dienines studijas“, – pasakojo Renata.
Namuose R. Jampolskė turi atskirą siuvimo kambarį, kuriame – visos reikiamos priemonės: profesionali, pramoninė siuvimo mašina, overlokas, manekenas ir šūsnis lekalų.
„Galiu ten užsidaryti, palikti darbus ant žemės – niekas ten neis ir nežiūrės“, – pasidžiaugė R. Jampolskė.
„Delfi“ skaitytojams kelis savo darbus parodžiusi moteris jau yra siuvusi drabužius krikštynoms. Na, o praktiką po profesinės mokyklos Renata atliko pas ekstravagantiškąjį, šalies damų pamiltą dizainerį Liutaurą Salasevičių.
„Buvo nuostabu – mano siūti drabužiais papuošti modeliai net ėjo podiumu. Gera. Norėtųsi su tuo sieti ateitį. Na, o šiaip dar nesu taip išsireklamavusi, kad sulaukčiau užsakymų. Kol mokausi – darbo per akis. Ateityje norėčiau nebūtinai tik sau siūti, bet galbūt įgyvendinti kitų kūrėjų idėjas. Man patinka siūti. Aišku, tarkime suknelę egzaminams per karantiną siuvau be jokių lekalų. Turėjau medžiagos skiautę ir viską padariau pati. Ir, nors tai buvo atsiskaitomojo darbo užduotis, ją atlikdama aš visiškai nevargau, atvirkščiai – ilsėjausi“, – kalbėjo pašnekovė.
Nors karantino laikotarpiu jai pavyko įgyvendinti atsiskaitomąjį darbą – pasiūti proginę suknelę, moteris neslepia, kad laisvo laiko kūrybai nebuvo į valias.
„Šiuo metu, kaip ir visur, mokslai vyksta nuotoliniu būdu, o nuotolinis mokymasis – kur kas sudėtingesnis nei būnant kolegijoje. Kadangi visi dėstytojai labai stengiasi ir daug dirba – sugalvoja kur kas daugiau užduočių. Be to, visa šeima buvome namuose, tad čia netruko buities darbų. Vyras tik šią savaitę pradėjo darbuotis, o dukrelė irgi tik antrą savaitę eina į darželį.
Pusryčiai, pietūs, vakarienė... Iš parduotuvės – su pilnu vežimu. Ir ne dėl to, kad stengčiausi užkrauti sandėlį, o dėl to, kad tiek maisto reikia visai dienai. Dabar pagaliau galiu daugiau laiko skirti sau... Labai to laukiau“, – prisipažino Renata.
R. Jampolskė nuo jųdviejų su Mariumi romantiškų santykių pradžios buvo pristatoma kaip žinomo vyro mylimoji, paskui sužadėtinė, o dar vėliau – žmona. Paklausta, ar tai jos nežeidžia, kaip asmens, Renata tikina jokių pašalinių žmonių kalbų neimanti į galvą.
„Nesureikšminu to, kas ką sako. Visada dariau, ką norėjau. Norėjau važinėti su juo po pasirodymus – važinėjau. Gimė vaikas – atsirado kiti poreikiai. Na, o sulaukusi 33-jų, įstojau į dienines studijas. Stengiuosi kuo mažiau galvoti apie tai, kas ką šneka ir galvoja. Kaip noriu, taip ir elgiuosi. Viskam ateina savas laikas. Nors man noras atėjo vėliau – džiaugiuosi tai darydama“, – kalbėjo Renata.