„Vasaromis, kai ne taip karšta, atsinešame čia apklotą ir išsitiesiame“, – apžiūrint apylinkes pasakoja Violeta.
„Aš visą gyvenimą čia ir praleidau. Štai ten, tėvų namuose už parko“, – pirštu rodo Vilius, kurį gerai pažįsta ne tik kaimynystės gyventojai, bet ir universiteto dėstytojai.
Kol kalbamės, fone girdėti klasikinė muzika, pagal kurią pastato salėje baleto artistų trupė ruošiasi „Skrajojančio olando“ pasirodymui.
„Kartais čia repetuoja ir choras. Gali ir nebūti koncertų salėje, užtenka atsisėsti lauke ant suoliuko ir viskas girdisi“, – patikina dainininkė.
Vilius ir Violeta paskutinę vasaros dieną minės 14 vestuvių metines. Kadaise suvedusi muzika ir dabar yra pagrindinė jųdviejų gyvenimo dalis. Pora ne tik kartu koncertuoja, bet veda vaikams solinio dainavimo pamokas. O praėjusiais metais sutuoktiniai prisijungė prie vaikų stovyklos, kurioje irgi užsiima muzikos pedagogika.
„Per savaitę tikrai neišmokysi vaiko dainuoti, tačiau darbas su jais – smagus“, – sako Violeta.
„Kai būsime senukai, turbūt tik pedagoginis darbas mums ir beliks. Juokiamės, kad dabar, kai susideda ir darbas nuo pirmadienio iki penktadienio, ir koncertinė veikla, ir įvairūs filmavimai, ir sportas, grįžus namo kartais norisi tik skanios vakarienės ir įsijungti „Žinias“, – pasakodamas apie intensyvų tvarkaraštį juokiasi Vilius.
Tačiau iki senatvės šioms dviem energijos kupinoms sieloms – dar toli. Svetingumu ir šiltu bendravimu pasižyminti pora džiaugiasi nemenku draugų bei pažįstamų ratu, kuris ne tik prasukant pasisveikina, bet ir, prireikus, ištiesia pagalbos ranką. Štai kad ir visai neseniai išleistas vaizdo klipas dainai „Vasara“, nebūtų apsiėjęs be bičiulių.
Nors vaizdo klipe atrodo, kad Tarasovai mėgsta prašmatnias pramogas, šis kūrinys iš tiesų buvo sukurtas pasitelkus minimalų biudžetą. Operatoriumi tapo dainos autorius Arvydas Martinėnas-Vudis, įsitaisęs naują filmavimo kamerą ir panoręs ją išmėginti, BMW kabrioletą paskolino dukters draugas, o dviejų jachtų savininkas – poros bičiulis iš sporto klubo.
„Tiesą sakant ir patys nustebome, kai draugas į filmavimą atplukdė dvi jachtas. Iš vienos buvo filmuojama, o kitoje plaukėme mudu su Viliumi“, – pasakojo Violeta.
„Klaipėda tuo ir nuostabi, kad čia yra labai daug draugiškų žmonių, visi vieni su kitais sveikinasi. Kartais eidami gatve pastebime, kad pasilabiname kone su kas antru. Su vienu krepšinį žaidžiau, su kitu – sėdėjau viename mokyklos suole ar koncertavau, dar su kitu lankiau muzikos mokyklą. Didžiulis pažįstamų ratas, kuris kartais labai gelbsti“, – patikina Vilius.
- Kodėl, kai tarėmės susitikti, Vilius pasiūlė rinktis nuošalesnes vietas, kuriose nebūtų daug žmonių? Nesate dideli viešų vietų ir dėmesio fanai?
Violeta: Aš manau, kad to dėmesio visi nori gauti karjeros pradžioje. Galbūt jo norisi ir tiems, kuriems šio džiaugsmo kliūna mažiau. Sakykime dabar, eidama į renginį aš nebesitikiu sulaukti ypatingo dėmesio. Mudviem kartais tiesiog smagu susitikti bičiulius, kažką naujo sužinoti. Visada kruopščiai atsirenkame, kur eiti. Štai, visai neseniai lankėmės Palangoje, jauno talentingo šefo restorano atidaryme. Kad to žmogaus ir nepažinojome, tačiau buvome nemažai girdėję, susidarėme gerą įspūdį.
Vilius: Mums įdomi virtuvė. Todėl ir per savo gimtadienius ar kitas šventes nevengiame ir restoranų.
- Judu – kaip komanda. Bet gal yra vietų, į kurias vienas kito nelydite?
Vilius: Violeta su dukromis mėgsta apsipirkinėti drabužių parduotuvėse. To aš visiškai nemėgstu. Aš įbėgu į parduotuvę, čiumpu šortus, marškinėlius ir viskas. Man parduotuvės yra vinis. Baisu. Užtai man patinka siųstis drabužius. Pasimatavai, netiko, išsiuntei atgal.
Violeta: Tiesą pasakius, man irgi jau nebesinori niekur eiti. Per karantiną pripratau viską pirkti internetu. Labai patogu: užsisakai kelis dydžius, netiko – įdėjai atgal ir išsiuntei. Nes man tos parduotuvės jau irgi...
Vilius: Na, bet nesakyk, išvažiuojate su Gabriele. Arba, būna, atsidaro kažkokios naujos parduotuvės, salonai, mados namai. Aš nevažiuoju į tokius renginius, tai Violeta tada pasiima draugę ar dar ką nors.
- Violeta, negi nėra taip, kad kiekvieną mėnesį norisi naujos suknelės?
Violeta: Oi ne, aš visada nusiperku daug ir man rami galva. Tik turiu tradiciją prieš Jūros šventę įsigyti naujų lininių drabužių. Sakykim, naują suknelę. Prie jos priderinu irgi būtinai lietuviškų dizainerių papuošalus.
Vilius: Stengiamės palaikyti savus. Be to, būna ir labai gražios lietuviškos produkcijos. Visai neseniai Violeta nusipirko keletą labai dailių apyrankių, net aplinkiniai vis pastebi. Nebrangu ir gražu.
- O Vilius neskaičiuoja pinigų, išleistų moteriškoms grožybėms?
Violeta: Aš jam nesakau kainų.
Vilius: Pratęsiant temą apie tradiciją apsipirkti prieš Jūros šventę, Violeta vis mėgsta įsigyti po odinį rankinuką iš kaunietės dizainerės. Kartą, kai ji ir vėl pas tą pačią kūrėją pastebėjo gražią rankinę, vaikščiojome trise su draugu. Nepamenu tiksliai, kiek kainavo. Regis, keli šimtai litų. Draugas sako: „Paimk tu jai tą rankinę, kad nebambėtų ir einam kavos gerti“.
- Ar jūsų poroje įprasta, kad vyras turi kartas nuo karto palepinti žmoną dovanomis?
Violeta: Mūsų biudžetas – bendras. Tad aš tiesiog išsirenku daiktą, sakykime, kad ir brangų papuošalą, parodau Viliui, o jis dažniausiai pritaria: „Gerai, perkam tavo gimtadienio proga“.
Vilius: Mes laimingi dėl to, kaip viskas pas mus yra. Labai keista, kai sutuoktiniai turi savo atskirus biudžetus: vienas moka už komunalinius, kitas – už paskolą. Mes žinome savo biudžetą ir puikiai orientuojamės. Be to, juk dirbame ir uždirbame kartu.
Violeta: Žinome tokių porų, kuriose vienas uždirba mažiau, kitas – daugiau, tačiau net vykdami į bendrą kelionę kiekvienas turi susimokėti už save. Absurdas. Galbūt ir galima taip gyventi, kol dar nėra šeimos. Tačiau šeimoje apie tokius dalykus net nesinori galvoti.
- Gal čia ir yra viena jūsų santykių paslapčių? Piniginiai reikalai neretai gali sukelti nesantaiką tarp dviejų pusių.
Vilius: Gal ir taip. Aš visada viską žinau, esu labiau atsakingas už finansus. Seku, kaip jie tirpsta. Mama yra atradusi seną knygutę, kuri byloja apie tai, kad nuo vaikystės mėgdavau skaičiuoti pinigus. Dirbau dviejuose choruose, o paskui, kai man buvo maždaug 16-ka, prasidėjo grupės „B‘avarija“ veikla. Kadangi gerai uždirbdavau, neretai draugams tekdavo paskolinti pinigų. Kartais sumos būdavo gana didelės, todėl visada nuosekliai vesdavau buhalteriją. Esu kažkiek taupesnis. Violeta tikriausiai pasakytų, kad kartais esu skrudžas.
Violeta: Esi esi.
Vilius: Jeigu Violeta ko užsimano, pasiūlau gerai pagalvoti prieš perkant. Nes būna, prisiperka drabužių, kurie galop taip ir lieka kabėti spintoje. Man smagu, kad ji visada su manimi pasitaria. Būna, kad man negražu, bet jai kažkoks daiktas labai fainas.
Violeta: Taip. Būna, kad dukroms patinka ir tada liepia neklausyti tėčio. Bet nesiginsiu, kai kurie drabužiai išties taip ir lieka kabėti. Kartais kažkam juos atiduodu arba parduodu „Vinted“.
- Jūs kartu jau 15 metų. Ir iki šiol atrodote mylintys, neišskiriami. Kaip reaguojate į poras, kurios deklaruoja didžiulę meilę, o paskui skiriasi viešai teigdami, kad santykių griūtis nepalieka jokių skaudulių? Ar tas skyrybų romantizavimas – tikrai geras pavyzdys visuomenei?
Vilius: Ne viskas auksas, kas auksu blizga. Kažkoks „trendas“, prasidėjęs dar senais laikais, kai viena pop kultūros atstovė įrodinėjo, jog su savo buvusiu vyru bei jo nauja žmona puikiai sutaria ir net dalijasi bendrais namais. Skyrybos negali būti lengvos. Labai keista matyti poras, kurios garsiai pasisako apie šeimos vertybes ir netrukus, kaip iš giedro dangaus, praneša apie skyrybas. Vadinasi, nebuvo jau taip gerai? Nesuprantu, nesuvedu galų.
Violeta: Labai lengva atpažinti, kur yra melas. Tie, kurie viešoje erdvėje demonstruoja begalinius jausmus ir meilumą – iš karto „prisiduoda“. Žinoma, jeigu žmonės prieš skyrybas metus ar du gyvena atskirai, galbūt jiems tikrai nebeskaudu ir jų santykiai seniai atšalę. Tačiau yra ir tokių žinomų porų, kurios tikrai labai skaudžiai skyrėsi ir neslepė to įvairiuose interviu. Manau, kad tai kiekvieno asmeninis reikalas.
Vilius: Dažnai taip elgiasi vadinami „influenceriai“. Šito žanro mes nesuprantame. Greičiausiai todėl, kad esame kita karta. Kadangi vedame pamokas vaikų stovykloje, esame atsidūrę ir tokioje padėtyje, kuomet nusifotografavę su, kaip paaiškėjo, žymia „Youtube“ veikėja, tik iš dukros sužinojome, kok sekėjų armiją ji turi internete. O mes net akyse nebuvome matę.
Violeta: Kaip yra pasakiusi rašytoja Jurga Baltrukonytė, šiais laikais kiekvienas turi savo nišą. Dabar ką tik nori talpindamas į instagramą, „Youtube“ ar „TikTok“ gali atrasti savo žiūrovą ir taip save realizuoti.
- Ar nepiktina, kad tarp šių žmonių atsiranda ir dainininkų be realaus talento?
Violeta: Kadangi esame vokalo mokytojai, pastebėjome, kad vaikų tarpe tokių atsiranda vis daugiau. Jie visi įsitikinę, kad dainuoja nuostabiai, tačiau kai reikia parodyti galimybes – ir patys nustemba, kad visiškai nepataiko į toną. Dažnai tėvai juos pas mus atveda įtikėję, kad jų atžalos labai talentingos.
Vilius: Anksčiau norėdamas tapti dainininku, turėjai mokėti dainuoti. Į sceną patekti nebūdavo taip lengva. Na, o dabar – visi kūrėjai, visi gali dainuoti. Galime papasakoti puikų pavyzdį, kai internete kelis milijonus sekėjų turinti mergina užsuko pas mus į studiją mokytis dainuoti. Vieną kartą pabandė, nepavyko, o kitą kartą nebegrįžo. Man sunku patikėti, kad ji ir toliau sėdi studijoje ir įrašinėja pritaikant „autotune“ programą. Ir toliau renka milijonines peržiūras „Youtube“.
- Kaip jūs reaguojate į tai, kad fonogramomis ar balso įrašų koregavimo programomis besinaudojantys atlikėjai šiandien surenka pilnas koncertines sales? Ar patys kada pagalvojate apie turą po didžiąsias arenas?
Violeta: Norėtume pasirodymo arenoje, tačiau tai reikalautų didžiulio įdirbio. Šiais laikais net gi ne muzika lemia, kiek žmonių ateis į koncertą, o marketingas.
Vilius: Mums ir šiaip mielesnės ne arenos, o koncertinės salės, kur viskas vyksta arčiau klausytojų. Mes nesame šoumenai, mūsų „arkliukas“ – muzikalumas. Žmonės ateina į mūsų koncertus ne pasišokti, o padainuoti, palinguoti. Džiazo muzikantams mes esame per daug „popsas“, o „popso“ mėgėjams – per daug džiazas. Į savo dainas įliejame ir „funk“, ir „soul“ elementų, ir džiazo, o mus vis tiek prisimena kaip bavarą ir ramunę baltąją. Nes kitų dainų gi mes neturime. Išleidęs vieną albumą supratau, kad žmonės komentuoja net nepaklausę. Jis net nekvepėjo „B‘avarija“, visai kitas stilius. Tačiau to šleifo atsikratyti labai sudėtinga.
- Dažnas atlikėjas neatsisako pakoncertuoti ir vestuvėse. Koks jūsų požiūris į pasirodymus jaunųjų šventėse?
Violeta: Neatsisakome ir mes. Tačiau nesame vestuvių muzikantai, dažniausiai tampame dovana jauniesiems. Būna, mūsų pasirodymą užsako jaunikis, o jaunoji nieko apie tai nežino. Reakcijos – nerealios.
Vilius: Prisimenu, teko koncertuoti Seimo pirmininko patarėjo vestuvėse Juodkrantėje. Atvažiavome anksčiau, parepetavome ir nusprendėme pasideginti prie jūros. Gulime ir žiūrime, kaip link pakrantės ateina jaunieji. Pasirodo, jie čia buvo suplanavę fotosesiją. Mažoji dukra liepė greitai prisidengti, kad tik nesugadintume staigmenos. Tačiau ji vis tiek pavyko puikiai. Jaunieji papasakojo, kad skambant mūsų dainai „Aš tavo“ jie susipažino. Beje, kai mudu su Violeta pradėjome susitikinėti, mus vis dažniau ėmė kviesti koncertuoti kartu būtent dėl šios dainos. Galima sakyti, kad ji suvedė ir mus.
- Ir jūsų dukra Gabrielė stengiasi neatsilikti muzikoje. Ar džiaugiatės, kad ji eina ta pačia kryptimi?
Violeta: Aišku, kad smagu. Ji mokosi jau šeštoje muzikos mokyklos klasėje, o papildomai žinių semiasi kol mudu su tėčiu namuose mokome kitus vaikus. Įsivaizduokite, ji žino ne tik tą muziką, kurios klauso visi vaikai, bet ir legendinių grupių, atlikėjų dainas. Ne tik Billy Eilish, bet ir „Queen“, Michaelo Jacksono, George‘o Michaelo, Eltono Johno.
Vilius: Dabar atrado mano grupę „Boys II men“. Ji domisi ir žino grupių repertuarus. Specialiai mokiau ją groti pianinu, kad galėtų pati sau akomponuoti. Buvo ir jai lūžis, kuomet sakė, kad nebelankys muzikos. Tačiau šiuo metu ji dar mokosi ir teatro klasėje. Per savaitę vaikams vyksta keturios pamokos, rengiami spektakliai.
Violeta: Neseniai jie pastatė „Bremeno muzikantų“ spektaklį, kuriame reikia dainuoti. Kai visi dalijosi roles ir visos mergaitės norėjo būtų princesėmis, patariau jai čiupti atamanės vaidmenį. Sakau: „Kam gi tau princesė? Pamatysi, kokią gerą dainą gausi“.
Vilius: Ji buvo išmokusi visą pjesę, visų klasiokų partijas. Jeigu per pasirodymą kas užstringa, ji už užkulisių užtraukia. O prieš trejus metus Gabrielė debiutavo „Boni ir Klaidas“ miuzikle, kaip mažosios Boni vaidmens atlikėja. Ten susipažino su Vaidu Baumila, Jeronimu Miliumi.
Violeta: Ji labai nori vaidinti. Jau žino, kad bus aktorė, skris studijuoti į Londoną. Ir net pinigus šiam tikslui jau tauposi. Kad ir kaip bus, ji vis tiek eis į menišką pusę ir nieko mes nepadarysime.