Pasipiktinusi menininkė: viešumu sotus nebūsi
Jurgita Jakubauskaitė, žinoma kaip išskirtinių meno kūrinių autorė bei architektė, prieš penkerius metus įkūrė dizaino studiją „Absurdo idėjos“. Studijoje talentinga moteris panaudotus daiktus atgaivina naujam naudojimui.
Praėjusią savaitę moteris savo feisbuko paskyroje išreiškė pasipiktinimą prašymais sukurti kažką nemokamai: „Pasimetus... Reguliariai gaunu prašymus, pasiūlymus sukurti kažką mainais už paminėjimą, kad aš autorė (lyg autorystė būtų kažkaip atsiejama nuo kūrinio). Jei kas neįsikirto, išverčiu į realybės kalbą – padirbėti dykai.
Ir gaunu tokius prašymus ne iš kokių vargstančių organizacijų, veikėjų ar šiaip žmogelio, kuris kažko neįperka, o iš gana rimtų ir pinigingų organizacijų. Ir jie dar sugeba suvartyti taip savo pageidavimą, kad aš turiu trykšti iš džiaugsmo, kad jie kažkur kažkam paminės, kad tai mano kūrinys nors dažniausiai, manau, pamini reikalui esant savo draugams, kad žino tokią durnelę, kuri dirba už dyką ir tada dar rašo ir prašo jų draugai, kurie atvažiuoja į susitikimus su „Lexus“ ar „BMW“ ir verkia kaip nėra pinigų, o taip norisi ir reikia.
Taigi, Attention, please! (liet. dėmesio, prašau – aut.past.) Dabar turiu virš 4 hektarų teritoriją savo meno realizavimui, tad nemokamai dirbu tik savo pievose. Kas man iš to jūsų viešinimo? Ar nuo jo mano dirbtuvėse atsiras daugiau įrankių? O gal kas man žiemai pasiūs paltuką iš savo audinio prieš tai ne sykį į pamatavimus atvažiavęs savo sąskaita? Dykai, aišku, o už tai aš paminėsiu kažkur kažkam, kad man šitą paltuką pasiuvo vardenis paverdenis.
Nepamiršiu paminėti ir tai, kad vardenis pavardenis yra toks fainas, kad mielai siuva už dyką, nes jis stebuklingas – pusryčiams, pietums ir vakarienei valgo viešinimą, tą patį viešinimą į mašiną prisipila ir važiuoja pas eilinį viešintoją.
Taigi, jei neturi man ko pasiūlyt adekvatesnio už viešinimą, tai ir nesiūlyk, nes viešinimo pas mane per n metų veiklos jau pilnos spintos. Tik vat, kiek nebandžiau, tai tas viešinimas nesugeba net pieštuko padrožt, o ką jau bekalbėti apie kokią lentą... So (liet. Taigi – aut. past.) ... Dovanoju tik tikrai tiems, kas neįperka ir net nesiviešinu, visi kiti gudručiai eikit pasiviešint“.
Kitą dieną po šio pareiškimo, J. Jakubauskaitė feisbuko draugų juokais paklausė, ar kas nors norėtų atlikti jos ūkio darbus: „Žiauriai tingiu susigriebt lapus teritorijoj. Gal kas nori atvažiuot sugriebt? Aš paviešinsiu“.
Pykčio bangą sukėlė „Login“ konferencijos pasiūlymas padirbėti už bilietus
Netrukus po to, savo mintis apie neatlygintiną darbą išdėstė ir reklamos bei komunikacijos paslaugas teikiančioje įmonėje dizaineriu dirbantis Matas Grecevičius. Jį papiktino „Login“ projekto pasiūlymas už du bilietus sukurti dizainą maišeliui: „Prieš kiek daugiau nei savaitę gavau „Login“ kvietimą dalyvauti maišelio dizaino kūrimo „konkurse“. Perskaitęs sąlygas ir pan., gana ilgai galvojau kaip reaguoti. Tad pasakysiu: It's all good (liet. viskas gerai – aut. past.), kai nemokamai pagelbėti prašo kokia ne pelno organizacija.
Arba giminaitis, kolega. Tačiau kai tokio svorio konferencija už dizainą siūlo atsiskaityti 2 bilietais ir pažadu, kad „Jūsų darbas atsidurs ant 4500 maišelių“, tai OMG (liet. o dieve – aut. past.). Tai nėra OK (liet. Gerai – aut. past.).
Dar blogiau, kad pati konferencija yra gana glaudžiai susijusi su dizaino industrija. Būna pranešimų tokiomis temomis, workshopų (liet. dirbtuvių – aut. past.). Tai what the hell are they thinking (liet. ką jie po velnių galvoja – aut. past.), ne kovodami prieš tokią praktiką, o ją patys naudodami.
The end (liet. pabaiga – aut. past.).
Beje, konkurso taisyklėse nebuvo punkto, kad draudžiama savo darbu pasidalinti anksčiau laiko, tad prisegu savo siunčiamą dizainą. Tikiuosi, kad organizatoriai susimąstys, padarys išvadas, ir galbūt idėjos vardan išdrįs ką nors panašaus atspausdinti.“
Šis dizainerio pareiškimas susilaukė nemažo dėmesio ir „Login“ konferencijos atsako. Jau kitą dieną komentaruose pasireiškė konferencijos vardu rašiusi Ieva Dirvonskaitė. Moteris paaiškino, jog „Login“ kvietimas dalyvauti šiame konkurse buvo nesuprastas, esą tai tiesiog šansas jauniems dizaineriams būti pastebėtiems.
Konferencijos atstovė atsiprašė M. Grecevičiaus ir pažadėjo atspausdinti dizainerio darbą ant dalies „Login“ maišelių.
Fotografavimas už dyką gadina profesionalo įvaizdį
Prie nepasitenkinimo dėl pasiūlymų dirbti už tolesnį bendradarbiavimą ar reklamą prisidėjo ir žinomi fotografai. M. Grecevičiaus tekstu pasidalinęs fotografas Vilmantas Žilinskas priminė, kad už reklamą jau seniai nebedirba: „Šių dienų aktualijos. Gerbiamieji, aš jau senokai nebedirbu už „mes jus pareklamuosime“ (nebent reklamos sąlygas pateiksiu aš ir turite bent šimto tūkstančių žmonių auditoriją, kuri nors kiek yra panaši į mano target‘ą (liet. tikslinę auditoriją – aut. past.)).
Paklaustas, ar dažnai sulaukia pasiūlymų pafotografuoti mainais į reklamą, V. Žilinskas atskleidė, kad augant darbų kokybei bei kainai – tokių pasiūlymų mažėja: „Na, manau, kuo esi pigesnis tuo žmonės labiau tikisi, kad galima tai gauti ir veltui.
Žinoma, retkarčiais dar susilaukiu vieno kito pasiūlymo pafotografuoti „už reklamą“, bet kuo toliau, tuo tai nutinka rečiau. Labai juokinga būna, kai reklamą siūlo asmuo ar feisbuko puslapis, kurio sekėjų skaičius yra kur kas mažesnis nei mano. Tada šmaikščiai paklausiu, kam bus daugiau reklamos – siūlančiajam ar man?“.
Žinomas fotografas paminėjo ir išskirtinius atvejus, kuomet daro išimtis: „Žinoma kartais tarp tokių „laimės ieškotojų“ pasitaiko ir vienas kitas tikrai įdomus atvejis. Tarkim, kokia nors mergina pradėjo gaminti labai gražius papuošalus, tačiau visiškai neturi pinigų reklamai. Aš matau, kad mergina turi talentą ir suprasdamas, kaip sunku yra kartais pradėti tokį verslą, sutinku keletą papuošalų nufotografuoti už pigiau, o gal net visai už dyką. Bet taip būna tik tada, kai turiu laisvo laiko ir esu labai geros nuotaikos“.
V. Žilinsko manymu, žmonės yra susiformavę klaidingą nuomonę, jog fotosesijų savikaina yra labai menka: „Visi prisipirkę fotoaparatų pradėjo galvoti, kad, galbūt, jau gali save vadinti fotografais ir pradėjo siūlyti nieko vertas fotosesijas nemokamai arba už simbolinius 10-20 eurų, žmonių pasąmonėje pradėjo formuotis klaidingas įvaizdis, kad visos fotosesijos tiek ir vertos, yra labai lengvai padaromos, ir nereikalauja jokio didesnio indėlio“.
Fotografo nuomone, neverta gadinti savo įvaizdžio ir dirbti už itin mažus honorarus: „Geriau jau fotografuoti visiškai už dyką, vardan idėjos, jeigu tau tai patinka ir gali sau tai leisti. Tai galioja meninėms fotosesijoms, o viskas, kas susiję su komercija – turi turėti ir biudžetą“.