„Kasmet Lietuvoje dingsta tūkstančiai žmonių: vieni atsiranda po dešimtmečio plūduriuojantys upėje, kiti, prieš tai besidžiaugę gyvenimu, aptinkami už 200 km nuo gyvenamosios vietos pasikorę, treti tikriausiai „pabėga, emigruoja“ nieko apie tai nepranešę net artimiausiems žmonėms. Absurdiškai juokinga, tiesa?“, – retoriškai savo draugų feisbuke klausė G. Matelytė.
Gabrielei 22-eji, tačiau ji jau yra sukaupusi nemenką darbo užsienyje patirtį. „Per savo varganus 22 metus gyvenau apytiksliai 10 šalių. Ne savaitę, ne dvi. Tad laiko susipažinti su aplinka tikrai užtekdavo. Nė vienoje iš valstybių nesijaučiau tokia nesaugi, kaip Lietuvoje, – atviravo modelis. – Jūs šaipotės iš manęs, kai mano rankinėje pamatote peilį, o aš juokais nuleidžiu, kad aš viskam pasiruošusi, kaip „Maxima“ – gal netyčia norėsiu perpjauti obuolį ir juo su kažkuo pasidalinti.“
Mergina pažėrė kritikos ir draugams už tai, kad retkarčiais, kai tenka vienai eiti tamsiomis gatvėmis ar vykti į nežinomą vietą, ją apima nerimas. „Nuo mažų dienų, kai reikdavo keliauti į Vilnių ir šeštą valandą ryto autostradoje laukti autobuso, artimiausi draugai gaudavo žinutes su skaičių ir raidžių kombinacija, pavyzdžiui „KKK594“. Tai automobilių, įtartinai stabtelėjusių ar kviečiančių pavežėti, numeriai. Nežinau, iš kur šitas įprotis, bet iš jo negaliu išaugti net dabar“, – tęsė mergina pabrėždama, kad ne vienas stebėjosi tokiu jos įpročiu ir nevengdavo už tai pakritikuoti.
„Visada sakiau, kad nieko nebijau. Prisipažinsiu – mažumėlę melavau. Beprotiškai bijau mamos skausmo manęs netekus. Vertingiausia gyvenime – galimybė pasirinkti mirtį, bent jau tam, kad nebūtum pritvotas, kaip kokia žiurkė. Ar nebūtum prismaugtas, kai dar nesi tam pasirengęs – rašė E. M. Remarkas knygoje „Dangus neturi išrinktųjų“, – kalbėjo modelis.
Gabrielės nuomone, privalu kurti aplink save tokį pasaulį, kuriame būtų gera gyventi. „Dalį savęs atiduodamas kitam, sukuri tokį pasaulį, kuris vieną dieną taps meilės lauku. Tai kodėl žudome, prievartaujame, tyčiojamės vieni iš kitų? – klausė ir stebėjosi G. Matelytė. – Kodėl viską darome priešingai nei turėtume? Aš suvokiu, jog naivu tikėtis absoliutaus gėrio pasaulyje, bet visa širdimi tikiuosi, jog vieną dieną, eidama į parduotuvę, sąmoningai išsiimsiu savo gynybinę amuniciją ir pagalvosiu: „Aš gi namie, žmonės nebe tokie sužvėrėję kaip anksčiau“.“