„Tai žmogus-reiškinys. Jis iš tų, kurie, mano manymu, tokie tikri, kaip tautos sąžinė“, – neieškodama žodžių kišenėje miško taku artėjantį pašnekovą apibūdino laidos vedėja, aktorė, humoristė ir žurnalistė Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė.
Taip teigti ji turi pagrindo, nes Merūną Vitulskį pažįsta nuo pirmųjų jo žingsnių televizijos projektuose. Jau tuomet Violeta sako supratusi, kad vaikinas eis toli, tad palinkėjusi visada išlikti žmogumi ir niekada „nesikelti“.
„Tu man tada taip sąžiningai pasakei: „Aš gyvenime turėjau daug visokių patirčių, tiek daug esu išmokęs ir žinau, kad pirmiausia reikia išlikti žmogumi. Ir tada supratau, kad išlaikysi tas vertybes. Ir tau tas pavyko!“ – džiaugėsi laidos vedėja, pasiūliusi pasikalbėti būtent šia tema.
„Gal tiesiog taip gyventi – gerai“, – atsakydamas svarsto pašnekovas. „Kaip sakoma, visada elkis su kitu taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi. Paprastos labai taisyklės. <...> Gyvenu su ramia sąžine, niekam nesu, kaip sakoma, prikakojęs, nei per sprandą lipęs, bandęs kažkaip apeiti, niekada nebuvau prie kokios nors chebros. Labai faina, kai pabūni truputį su viena televizine šeima, paskui truputį su kita. Turime artimus ryšius, jie žino mane, aš juos. Todėl man niekada nereikėjo skambinti kam nors ir prašyti – paimkit mane.“
„Ar tiesa, jeigu aš pasakyčiau, kad tave likimas myli?“ – pasiteiravo Violeta. „Labai myli, – juokdamasis pritaria garsusis Lietuvos tenoras, tarptautinių dainų festivalių laureatas. – Realiai aš niekada nėjau prieš srovę, ėjau pasroviui, ir mane užnešdavo, kur reikia.“
Pašnekovas sutiko, kad gyvenimo tėkmėje pasikliauja nuojauta. „Kartais būna labai įdomu žmones iš veido skaityti. Būna, kad pataikai į dešimtuką. Yra toks žmonių tipažas, matai, kad suktas. Akys daug pasako“, – kalba jis. Tačiau pasitikėjimo kreditą suteikia visiems: „Visada einu atvira širdimi ir duodu žmonėms šansą, kad gal „neišdurs“, gal pajus tą draugystę, atsidavimą arba, kaip sako „Mažajame prince“, įsipareigojimą.“
Sakoma, kad atviras žmogus tampa pažeidžiamas, tačiau Merūnas Vitulskis šypsosi: „Esu labai atviras. Nulupinėtas Lietuvoje nežinau kiek, keliomis odomis, neturiu ko slėpti. Ramiau gyveni, ateini į turgų, o su tavim visi – kaip su geru pažįstamu. Net nuolaidų gauni [juokiasi]. Daug pliusų, nes visada buvau su žmonėmis nuoširdus. Tie, kurie supranta, kad tavo širdis – ne bulvė, [su jais] būna nuostabu. O kitų pradedu po truputį vengti.“
„Tave žmonės myli, tu tą meilę jauti?“ – prieš atsakydamas į šį Violetos klausimą svečias trumpam susimąsto. „Jaučiu labai stipriai. Vilniuje kažkaip visi, čia suvažiavę, nori su tais antpečiais jaustis ir nori imituoti tai, kuo iš tikrųjų dažniausiai nėra. O išvažiuoji 10–15 km nuo Vilniaus ir sutinki daug tikrų žmonių, kurie „nebrokuoti“ viduje“, – sako jis.
„O kuris personažas operoje tau labiausiai patiko?“ – teiravosi laidos vedėja. „Nežinau, visi yra labai unikalūs, nuostabūs. Su vienais personažais norisi paliūdėti, išgyventi vieną kitą momentą, tą besąlygišką meilę. Mano pirmas vaidmuo, Nemorinas iš „Meilės eliksyro“, buvo toks, koks aš tuo metu ir buvau: nelaiminga meilė, svajingas, manantis, kad visada atsiras geresnis už mane“, – pasakoja laidos svečias.
Dabar, pasak Merūno, puiku būti tokio amžiaus, kai nebesvarbu, kaip pasirodysi, ką žmonės pagalvos, pasakys. Reikia suprasti, kad klysta visi, ir nebijoti į tai žiūrėti su šypsena: „Pirmiausia reikia išmokti pasijuokti iš savęs – tai aukščiausias pilotažas“.
Na, o norintys sužinoti, kokia opera nėra artima M. Vitulskio širdžiai, kokių nuodėmių jis nesibaimintų atskleisti vieninteliam tikram draugui – žmonai Erikai, kodėl besąlygiškai myli ir lepina savo vaikus, kaip įveikia vidinius demonus bei koks pratimas geriausiai padeda nusiraminti ir įveikti stresą, gali žiūrėti laidą LRT mediatekoje.