„Gyvenime net kelis kartus buvau per plauką nuo mirties. Patį pirmą kartą, berods 3 -5 metų amžiaus, kai sugalvojau įsidėti monetą į burną ir pradėjau springti... Tėtis sureagavo žaibiškai... O mano gyvenimas galėjo baigtis vos prasidėjęs. Paskutinį kart, kai sugalvojau pasivaikščioti ,išlipusi iš mašinos, kai tėtis ėmė medų, ir į galvą sugėlė koks 10 bičių... Kol kiti rypavo, ką daryti, ir aš ėmiau dusti, jis vėl rado greitą sprendimą kaip mane išgelbėti...
Kiekvieną kart, kai širdis duždavo į šipulius ar gyvenime nebesuprasdavau, kaip elgtis, skambindavau jam... Jis su jam būdingu humoru viską, rodos, sustatydavo į savo vietas. Visi naktiniai pokalbiai iki paryčių, besimokant Panevėžio konservatorijoje, kai teko palikti visus „užgyventus“ draugus vidurinėje mokykloje, ir atsiduoti vien muzikai, kenčiant slogią vienatvę...
„Mūsų giminėj, žinok, viskas visada vyksta šiek tiek pavėluotai, nepergyvenk, viską tu turėsi“, -ramindavo jis...
Ir pati skaniausia kava į lovą sodyboje su saldainiu ar sausainiu, kai karts nuo karto atvykdavau kokią savaitę paašaroti ir pasilopyti širdies žaizdų – pasekmių dėl nelaimingų meilių...
Tėtis visada buvo mano pats didžiausias gerbėjas, visada stebėjęs mano muzikinį kelią su didžiuliu susidomėjimu bei palaikymu, tarsi per mane realizuodamas savo neišsipildžiusią svajonę tapti profesionaliu muzikantu, gyvenančiu iš muzikos... Džiaugdavosi, kai man sekdavosi, pergyvendavo, kai matydavo akivaizdžią neteisybę mano atžvilgiu.
Šiemet labai džiaugėsi, kad pagaliau „grįžau į protą“ – grįžau į „Žvaigždžių Kvartetą“,kuris tarsi ir buvo beveik mano karjeros pradžia...
Dar juokais sakydavo, kai skaitydavo straipsnius apie mane: „o kodėl apie mane neparašyta?“
Tikiuosi jis stebi mane dabar iš Aukštybių...
Turbūt, būtent iš pažiūros labai stiprios sveikatos žmones mirtis pasiglemžia labai greit... Nes jie dega per stipriai...“, – skausmu dalijosi moteris.