Skaudžią žinią socialiniuose tinkluose paskelbė jo kolegė Anželika Cholina.
„Rimas Tuminas. RIP, Maestro…
Ačiū už VISKĄ“, – rašė A. Cholina.
Naujienų portalui lrt.lt režisieriaus draugas Domantas Todesas patvirtino, kad R. Tuminas mirė 17.30 val. ligoninėje Italijoje.
Delfi primena, kad prieš dvejus metus skelbta, jog R. Tuminas gydėsi Izraelyje. Teigta, kad 2014 metais jam buvo diagnozuotas vėžys.
Pelnė ne vieną apdovanojimą
Garsus režisierius gimė 1952 m. kukliame Kelmės rajone esančiame Paletkojų kaime. Vaikystėje gyveno ir kituose nedideliuose miesteliuose.
1974 m. baigė režisūros studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, o 1978 m. – režisūros studijas Valstybiniame A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje. 1979–2010 m. buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojas.
Jo karjera tęsėsi ir kitose vietose – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Vilniaus mažajame teatre, buvo Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro Maskvoje (Rusija) meno vadovas, dėstė režisūrą.
Lietuvių režisierius garsėjo ir pastatytų spektaklių gausa – iš viso pastatė daugiau nei 50 spektaklių. Jo darbai buvo rodomi ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiuose pasaulio teatruose.
Kaip teigė teatrologė, R. Tumino teatro tyrinėtoja, 2012 m. išleistos knygos „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“ autorė Ramunė Balevičiūtė, režisierius R. Tuminas priklausė tai teatro menininkų kartai, kuri paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais formavo Lietuvos, kaip teatro šalies, reputaciją: „Autorinio režisūrinio teatro – vizualaus, poetiško, emociškai paveikaus.“
R. Tuminas savo teatrinę karjerą pradėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – panašiu laiku kaip ir kitas didis lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius (1952–2018).
Režisieriaus kūryboje buvo remiamasi istorine ir kultūrine atmintimi, plėtojamos vaikystės, namų, teatro temos, derinama romantinė pasaulėjauta ir subtili ironija, ekscentrika ir psichologinio teatro principai, įvairūs stiliai ir žanrai. Spektakliams būdingas teatrališkumas, atvira forma, improvizacija. Pasak teatrologės Daivos Šabasevičienės, visoje kūryboje R. Tuminui buvo svarbu atkreipti dėmesį į „švelniąją teatro jėgą“, kuri jam – vienas iš esminių teatro principų.
Jis siekė į gyvenimą grąžinti tai, kas laikoma atgyvenomis, – senus daiktus, sąvokas ir jausmus. Maestro, visą gyvenimą puoselėjęs teatro, kaip namų, tai yra repertuarinio teatro su stipriu aktorių ansambliu, idėją, yra sakęs: „Aš esu kupinas nevilties, todėl ir sakau: kad ir kur būčiau, Rusijoje, Anglijoje ar Lietuvoje, pradedu teatrą nuo nevilties ir einu į viltį. Tai – vienintelis kelias.“
Jam priklausė ir šie žodžiai: „Teatrą gali suvokti tik laike, tai nėra kažkoks pastatas ar namas. Tokie dalykai neegzistuoja – tai tėra sąlyga. Teatras gali būti gyvas ir be stogo ar sienų.“
Tačiau paklaustas, kuris jo ligšiolinio kūrybinio kelio etapas jam atrodo vertingiausias, prasmingiausias, nedvejodamas nurodo 1990-uosius, Vilniaus mažojo teatro įkūrimo metus, ir šio teatro – pirmųjų ir tikrųjų namų – gyvavimo pradžią, kurią ženklino dar 1988 m. sukurtas spektaklis „Čia nebus mirties“.
R. Tuminas už daugelį spektaklių pelnė įvairių prizų, apdovanojimų tarptautiniuose teatrų festivaliuose.
Režisierius 1994 metais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Įsivėlė į skandalą
Vis dėlto režisieriaus gyvenime buvo ir sunkių etapų. BNS yra rašęs, kad 2021 m. duodamas interviu Rusijos televizijai R. Tuminas pareiškė nesureikšminantis Lietuvos okupaciją lėmusio Molotovo ir Ribentropo pakto bei nelaikantis rusų okupantais.
Lietuvoje kilus pasipiktinimui dėl tokios menininko pozicijos, R. Tuminas tai pavadino prieš jį įvykdyta provokacija, sakė, kad paskelbta tik dalis jo žodžių, bei teigė paprašęs televizijos paneigimo su visu interviu įrašu bei tekstu.
Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, Vilniaus mažasis teatras su teatro įkūrėju ir meno vadovu R. Tuminu nutraukė darbo sutartį.