“Man bičiulystė su Stasiu buvo išskirtinis dalykas. Jis turėjo labai retai pasitaikančią sąvybę: buvo labai teisingas. Niekada nerezgė intrigų, niekam nėra perbėgęs kelio ar lipęs per galvas”, - sakė dainininkas Edmundas Kučinskas su S.Povilaičiu ansamblyje “Nerija” pradirbęs ketverius metus. Vėliau pradėję solinę karjerą vyrai dažnai susitikdavo scenoje. Nors dainininkus skyrė aštuoneri metai, jie visą gyvenimą išsaugojo itin pagarbius ir draugiškus santykius.
Dar vienas “Nerijos” kolega Simonas Donskovas prisiminė išskirtinį S.Povilaičio humoro jausmą: “Su juo visada galima buvo pajuokauti, bet jo humoras buvo labai gražus, neįžeidus”.
Visų jį pažinojusių akyse jis išliko išskirtinės stiprybės ir tvirtybės žmogumi.
Archyvinis interviu su S. Povilaičiu
Nesudegę tiltai į žiūrovų širdis (archyvinė „Vakarų ekspreso“ medžiaga)
Stasio Povilaičio atliekamos dainos "kietai" įėjusios į mūsų gyvenimus. Kai pritrūksta žodžių, imame ir "pasiskoliname" jų iš dainininko repertuaro: ir apie nuvytusias triumfo gėles, ir sudegintus tiltus, ir metų turtus, ir sušvitimą vėl.
Nors Stasys Povilaitis įspėjo: "Mano atliekamos dainos su biografija tikrai neturi nieko bendra", pabandėme paieškoti paralelių tarp dainininko gyvenimo faktų ir jo dainų pavadinimų.
„Sudie, mama“
S. Povilaitis puikiai mena savo „pirmąjį koncertą“ Kauno „Metropolio“ restorane.
"Moters dienos proga restorano administracija pareiškė, kad darbuotojai turi parengti saviveiklinį koncertą. Mano mama, kuri čia dirbo, pareiškė, kad tikrai nei dainuos, nei šoks, bet atsives savo sūnų padainuoti. Tuomet man buvo šešeri, ir aš, akomponuojant tikram pianistui Kuprevičiui, ant tikros scenos iš širdies plėšiau Robertino Lorečio repertuaro dainą "Mama, aš laimės pasauly".
"Metropolio" kolektyvą Stasiukas savo daina sužavėjo taip, kad po koncerto priėjęs restorano direktorius dar netituluotam atlikėjui nuoširdžiai dėkojo ir klausė, kokio honoraro pageidautų.
"Užsisakiau du karbonadus ir du butelius limonado. Puotavome su mama", - pirmąjį viešą pasirodymą prieš daugiau nei 50 metų prisiminė dainininkas.
Pasirinkdamas savo repertuarui dainą "Sudie, mama" dainininkas teigė, kad neišvengiamai suaugę vaikai iš gimtųjų namų išskrenda į platųjį pasaulį ir ieško savo kelio. "Tai bendražmogiška. Tai jaudina. Renkantis repertuarą, tai vienas svarbiausių kriterijų. Taip repertuare atsirado ši daina",- sakė S. Povilaitis.
"Kai esi šalia"
Suaugęs Poviliukas nestojo į Konservatoriją lavinti balso, pasirinko žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Tiesa, studijos nusikėlė keliems dešimtmečiams, nes mokslus universitete užgožė koncertai ir gastrolės.
Birutė, taip pat žurnalistikos, tik žemesnio kurso studentė, šalia atsirado, kai nei jis, nei ji neturėjo pastogės. Po koncertų arba S. Povilaičio dainų šokių vakaruose nakvynei pora įsitaisydavo... bilietų kasoje.
Ir šiandien Povilaitienė širsta ant tų kurso draugių, kurios zyzdavo, kad ji su tuo vėjų pamušalu pražūsianti... Birutės tėvai dukters draugyste taip pat nesidžiaugė.
Įspėjimų būsimoji Povilaitienė neklausė - šalia savo vyro ji jau beveik 40 metų - žmona, draugė, padėjėja, patarėja. Ir motina.
"Netgi tuomet, kai Birutė laukėsi Agnės, kartu važiuodavome į gastroles. "Išsiskyrę" buvome nebent trims mėnesiams, kai į pasaulį atkeliavo dukrelė. O paskui jau visur kartu - trise",- savo gyvenimo gaires klostė dainininkas.
"Kitos moterys" - "Kristina", "Siselija"
Nepaisant "prognozių", S. Povilaitis gyvenimo kelyje pasirodė esąs prieraišus ir nesiblaškantis.
"Gerbėjų buvo daug. Gėlės, jausmingi laiškeliai. Tai, žinoma, buvo ir tebėra malonūs ženklai. Ir aš niekada netikiu tais scenos asais, kurie guodžiasi pavargę nuo gerbėjų apgulties. Kol žiūrovai mus myli, tol mes egzistuojame. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai norėtum likti neatpažintas..." - sakė dainininkas.
Jis teigė, kad didesnis ar mažesnis merginų ar moterų dėmesys jam nebuvo svarbesnis už šeimą. "Bet tai, žinoma, man netrukdė dainuoti apie meilę "kitoms" moterims - Siselijai ar Kristinai",- kvatojosi Stasys.
"Sudeginti tiltai"
Kokią S. Povilaitis besudarytų naują programą, jo koncertuose susirinkusi didelė žiūrovų minia tiesiog išsireikalauja "Sudegintų tiltų".
"Stebiuosi, kad labiausiai ją sudainavus ploja moterys. Juk joje "apraudu" moters neištikimybę", - priminė atlikėjas. Bet taip pat jis priminė, jog ši daina nėra "biografinis faktas".
Vis dėlto S. Povilaitis turėjo ryžto "deginti tiltus" ne meilės sferoje. Kadaise kalbinta jo žmona Birutė, paklausta, kaip ji išgyveno vyro "alkoholinį periodą", teigė niekada nekėlusi skandalų.
"Taip ir nebuvo, kad Stasys miegotų kur nors patvoryje ar, užvaldytas troškulio, neštų daiktus iš namų. Tiesiog vieną dieną susėdę bandėm aiškintis, kaip gyvensim toliau",- sakė ji.
O pats Stasys teigė, jog buvo trys priežastys, lėmusios tvirtą apsisprendimą. "Prasidėjo Atgimimas. Tokia euforija. Ją išgyventi norėjau blaivus. Antroji priežastis - pajutau, kad gėrimas trukdo darbui. Aistra jam, nusprendžiau, svarbesnė nei alkoholiui. Na, o apsisprendimą sutvirtino ir diabeto diagnozė".
Taigi, "tiltai sudeginti" negrįžtamai jau daugiau nei dvidešimt metų.
"Jūros melodija"
"Myliu jūrą ne vien dėl grožio ar stichijos. Vertinu ir kaip paprasčiausias vartotojas. Plaukioti jūroje - būtinybė, didelis poreikis. Vaikščioti pajūriu - malonumas.
Užtat savo gyvenimą sutvarkiau taip, kad galėčiau nuo Velykų iki gilaus rudens gyventi Palangoje, o žiemai grįžti į Vilnių",- prisipažino S. Povilaitis. Todėl jo repertuare nestinga dainų apie jūrą.
"Metų turtas"
Atlikėjo reperuare yra daina ir tokiu pavadinimu. Paklaustas, kas tas metų turtas, daininkas teigė, jog dainos. Kuri būtų pati pačiausia, - dainininkas ilgam nutilo.
Kad jam būtų lengviau apsispręsti, pasiūliau situaciją - jis ruošiasi kelionei į kitą galaktiką. Ir su savimi gali "pasiimti" tik vieną savo repertuaro dainą... Dar pagalvojęs, S. Povilaitis pareiškė, kad į kitą galaktiką atsisakytų skristi...
Pripažino, kad, bėgant metams, dainos gali pradėti skambėti visai kitaip. Pavyzdžiui, jubiliejiniame koncerte kartu su Inga Valinskiene atliekamas "Paskutinis tango" arba kartu su Danute Dambrauskaite duetas "Niujorkas"...
"Vėl švieski"
Šią dainą, Lietuvoje skambančią beveik 40 metų, S. Povilaičiui pasiūlė šviesios atminties "Nerijos" ansamblio vadovas Romualdas Bieliauskas.
Paklaustas, kas jam būtų apdainuojamas "ateities žiburys", S. Povilaitis teigė, kad daugeliui metų į priekį savo gyvenimo neprojektuoja.
"Neturiu aš vizijos. Tiesiog džiaugiuosi, kad dainuoju. Viename bendrame koncerte pabendravau su maestro Virgilijumi Noreika. Linksmas, kupinas gyvenimo džiaugsmo ir puikiai tebedainuoja, nors jam jau virš septyniasdešimties. Pasidžiaugiau juo. Ir, ko gero, palinkėjau sau tokios pat būsenos",- sakė S. Povilaitis, kuriam sausio 15-ąją suėjo 60...