„Mus užpuolė blusos, tada mirė tėvas. Po dviejų dienų aš pasipiršau. Bandau įžvelgti prasmę visame tame. Liguistai bandau atrasti prasmę.
Graikiškai blusos – siphonaptera – pažodžiui reiškia „besparnis siurblys (vamzdis)“. Man pasirodė, kad tokiu terminu galima apibūdinti nykų, žalingą žmogų. Nežinau kaip jos atsirado mūsų namuose – iš pradžių naujai įsikėlę manėme, kad ant mūsų kūnų yra uodų įkandimai, nes gyvename prie upės. Įtariu, kad jos letargo būsenoje tūnojo sename čiužinyje. Atradus mažą juodą vabaliuką prisisiurbusį mylimosios kraujo patyriau šoką, nes blusos, utelės, blakės ir kt. man visad asocijavosi su kažkuo... asocialiu? Nešvara, apsileidimas, purvas. Butą nuomojomės tik kelias savaites.
Jos kaip biblinis prakeiksmas – be galo sunku jų atsikratyti. Su mylimąja nakvojome vis kitur – pas močiutę, pas draugus, pas mamą, trumpam išnuomotame būste. Visą tą laiką vaikščiojau po namus, purškiau viską insekticidais ir biocidais, barsčiau diatominę žemę.
Dažnas veikėjas Senajame Testamente patyręs negandas imdavosi vieno klasikinio metodo – persiplėšdavo drabužius, sėsdavo į pelenus ir barstydavo jais savo galvą. Pradžios knygoje – Jokūbas, patikėjęs, kad jo sūnus Juozapas žuvo. Samuelio knygoje – Dovydas, sužinojęs apie Sauliaus mirtį. Aš vietoj pelenų barsčiau diatominę žemę, o užuot plėšęs drabužius vežiau juos į savitarnos skalbyklą, didžiausioje skalbyklėje skalbiau 70°C temperatūroje. Visa tai truko ilgai, kainavo bemieges naktis, sukėlė daug streso.
Tada sulaukiau žinios apie tėvo mirtį. Mane nustebino socialinio centro „Betanija“, facebook įraše esantys žodžiai „Netekome mūsų kolegos ir komandos šviesulio Grigorijaus. Dėkojame jam už nuoširdžią tarnystę Carite ir mūsų centre.“ Nuostaba kilo dėl to, kad niekada savo gyvenime nebūčiau įvardinęs to žmogaus kaip šviesulio. Bet džiaugiuosi dėl to, kad gyvenimo pabaigoje jis tapo nuoširdžiu tarnu ir šviesuliu.
Kai buvau visai pyplys, mano tėvas su sėbru sumušė vyrą prie Kalvarijų turgaus. Šis pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas ir pagrasino labai rimtu ieškiniu, nebent smurtautojai jam sumokės. Mano tėvas pavogė mano močiutės papuošalus ir nunešė į lombardą, kad surinktų reikiamą sumą. Po to mano mama mėnesį turėjo dirbti naktimis ir dienomis, kad atpirktų tuos papuošalus. Močiutė buvo itin ūmus žmogus, kasdien kėlusi skandalus ir nebuvo aišku kuo būtų pasibaigusi ši situacija jei papuošalai nebūtų sugrąžinti. Turiu randą ant kairiosios šlaunies, atsiradusį kai tėvas kirto man geležine liniuote. Dėl to, kad užknisau jį vis kartodamas, kad esu alkanas.
Ironiška tai, kad kai išėjo iš kalėjimo, jis kažkaip sužinojo apie renginį ir atėjo į mano pirmąjį stand-up komedijos atviro mikrofono vakarą. Ironiška ir tai, kad tai buvo vienintelis kartas, kai kažkas iš mano šeimos narių stebėjo mane ant scenos. Būta daug spektaklių, skaitymų, komedijos vakarų, pasirodymų ir performansų. Man gera, kad šis žmogus tapo šviesuliu. Nesvarbu, kad ne man.
Man rodės, kad žinią apie jo mirtį priėmiau stoiškai. Bet aš tiesiog neturėjau laiko. Man reikėjo rūpintis blusų naikinimu, vaikų priežiūra, padėti mylimajai atsigauti po operacijos, dirbti. Visą laiką buvau verpete atsakomybių. Vieną dieną turėjau laisvą pusvalandį iki kol reikėjo pasiimti vaikus iš darželio. Prisimenu kaip žvelgiau pro langą. Tyla. Tada pasakiau žodžius „Mano tėvas mirė.“ Po akimirkos parkritau ant žemės ir susirietęs į kamuoliuką raudojau kaip to nesu daręs maždaug dešimtmetį. Ne dėl netekties skausmo. Mama sakė „Didžiąja dalimi jo nebuvo mūsų gyvenimuose, o dabar dar ir nėra.“ Atrodė, kad rauda ir vaikas manyje, kuriam užgeso paskutinė viltis, kad tėvas grįš.
Mes auginame vieni kitus. Aš auginu savo vaikus, bet ir jie augina mane kaip vyrą, kaip tėvą. Mano mylimoji turėjo daug skaudžių ir trauminių patirčių savo šeimoje. Kartais kiekvienas pavirstame skausmo gnužiuliuku ir tikimės, kad kažkas ateis ir bus su mumis. Kad vienatvė atleis savo gniaužtus. Per perseidų lietų gulėjome prie ežero, stebėjome dangų. Kalbėjomės apie santykių dinamiką ir praeities šešėlius. Sakiau jai „Vargšas, žmoguti, kiek tu prisikentėjai, kaip tave nuskriaudė. Bet aš irgi žmogutis, aš tave priglausiu, aš tavim pasirūpinsiu.“ Žinau, kad kiekvienas galime įkūnyti tėvišką ir motinišką pavidalą tiek sau, tiek kitiems. Ir galime guosti, priglausti, auginti vieni kitus, kai pasaulis per didelis ir per baisus.
Perseidai yra stiprus kasmetinis meteorų srautas, kurio radiantas yra Persėjo žvaigždyne netoli η žvaigždės. Persėjas – didis graikų herojus, pabaisų skerdikas. Jis nukovė Medūzą Gorgonę. Pasak vieno mitų, jų buvo trys: nemirtingos Steno ir Eurialė bei mirtinga Medūza. Kiekvienas, pažvelgęs į gorgones, suakmenėdavęs. Persėjas Medūzos galvą nukirto žiūrėdamas į jos atspindį vario skyde. Visame, kas vyksta, aš liguistai ieškau prasmės. Baimė paralyžiuoja. Yra skausmo, kuris atima žadą, priverčia suakmenėti. Persėjas nugali Medūza nestodamas tiesiogiai jos konfrontuoti. Jam padeda išmintis. Atspindys ir realybė. Išmintis leidžia suvokti, kas tik atrodo pavojinga ir kas išties yra pavojus.
Pasipiršau Kamilai per jos gimtadienį. Vieta – namelis medyje. Vaikystėje namelis medyje buvo mano svajonė. Niekada tokiame nebuvau. Man buvo baisu, aš jaudinausi. Bijojau. Nes meilėje yra rizikos didžiuliam skausmui. Meilė atrodo pavojinga. Bet išmintis, kad ir kiek nedaug jos turėčiau, man leidžia suvokti, kad meilė tik atrodo pavojinga, bet tikrasis pavojus yra nugyventi gyvenimą be jos.
Semema yra mažiausias prasminis (reikšminis) vienetas. Ši sąvoka naudojama lingvistikoje, ypač semantikos srityje, apibūdinant minimalų reikšmės vienetą, kurį gali perteikti žodis ar frazė. Pvz. žodyje mokytojas yra dvi sememos: „moky-“ (reiškia mokymo veiksmą) ir „-tojas“ (nurodo asmenį, kuris atlieka veiksmą). Savo mylimajai rašiau, kad „man atrodo prasminga su tavimi stebėti debesis.“ Debesis mano mokytojas. Visa tai praeina. Vieną akimirką stebėdami debesis matėme ten karališkus rūmus. Kitą akimirką – naujagimį. Po to – mylimuosius. Dar kitą akimirką aš išvydau Karlą Marksą.
Mano mylimas rašytojas Kurtas Vonegutas knygoje „Katės lopšys“ rašo: „Pradžioje Dievas sukūrė žemę ir žvelgė į ją iš savo kosminės vienatvės. Tada Dievas pasakė „Padarykime gyvas būtybes iš purvo, kad jos pamatytų visa, ką padarėme.“ Ir Dievas sukūrė visas gyvas būtybes, kurios tik dabar juda ir viena jų buvo žmogus. Purvas žmogaus pavidalu vienintelis gebėjo kalbėti. Dievas pasilenkė artyn kai purvas žmogaus pavidalu atsisėdo, apsidairė ir prakalbo. Žmogus sumirksėjo. „Kokia viso to prasmė?“ – paklausė jis mandagiai. „Viskas turi turėti prasmę?“ – paklausė Dievas. „Žinoma.“ – atsakė žmogus. „Tai aš palieku tau sugalvoti prasmę visam šitam.“ – pasakė dievas. Ir išėjo.“
Man regis aš kaip tas purvas bandau sugalvoti viskam prasmę. Dabar man regis, kad prasmė yra kaip muzika. Muzika kaip garsas iš esmės yra terpės virpėjimas. Bet ne visą terpės virpėjimą vadiname muzika. Taigi muzikos nėra vien tik išorėje ir jos nėra vien tik mūsų viduje, nes galime kartu ją patirti ir kartu pripažinti, kad kažkas išties yra muzika. Manau, kad muzika yra santykis tarp vidaus ir išorės. Taip pat ir prasmė. Debesų stebėjimas atrodytų kaip visiškai beprasmis užsiėmimas. Bet man tai yra vienas esminių, kad ir mažiausių prasmės vienetų. Debesys yra mano semema.
Jonavoje vyko renginys. Manęs atėjo pasiklausyt senjorai, neįgalieji, jaunuoliai iš socialinio centro, daugiavaikė mama su šešiais savo vaikais. Vienas iš tų vaikų manęs paklausė „Kas yra meilė?“ Aš nutilau. Man regis tyla užsitęsė per ilgai, nes ir renginio moderatorė nejaukiai muistėsi kėdėje. Išgirdau save sakant žodžius „Meilė... meilė yra kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną sekundę užduoti šį klausimą ir ieškoti atsakymo.“ Kartais nėra atsakymo, yra tik tyla.
Sunkiose situacijose labai sunku rasti atsakymą. Gali būti, kad ateityje, kai prasidės paauglystės maištas, mano sūnūs gali rėkti, kad manęs nekenčia ir trenkti durimis man prieš veidą. Bet žinau, kad atidarę tas duris jie tikėsis mane rasti anapus jų. Ir meilė toje situacijoje yra laukti anapus durų, kad ir kaip sunku taip būtų.
Aš ne visada randu atsakymą. Meilė kinta kaip debesys ir reikia stengtis ją rasti. Be jos žmogus tėra besparnis siurblys. Nedrįsčiau tvirtinti, kad man visad pavyksta ją rasti. Dažnai tam reikia daugiau išminties nei turiu dabar. Tikiu, kad net didžiausioje tamsoje gyvenantys gali tapti šviesuliais. Pats mačiau, kad gali.
Prasmė yra kaip muzika. Kaip meilė. Aš mokausi klausytis“, – rašė menininkas, aktorius ir rašytojas Marius Povilas Elijas Martynenko.