Žinia apie režisieriaus mirtį pasidalino Lietuvos dokumentinio kino ir televizijos operatorius, režisierius, prodiuseris Juozas Matonis.
Jo teigimu, G. Skvarnavičius rašė scenarijus ne tik savo, bet ir žinomų savo kolegų – Algirdo Dausos, Viktoro Starošo, Rimtauto Šilinio – filmams, režisavo apie penkiasdešimt savųjų.
Jo filmų sąraše – „Džokonda IV aukšte“ (1977), „Ko ašaroja Medėja“ (1979), „Būkit sveiki, ufonautai“ (1979), „Kiek kainuoja svaras mandagumo, don Migeli de Servantesai“ (1980), „Geležinės kaukės galas“ (1984), „Duobė“ (1987), „Vinis“ (1987), „Viešumas“ (1988), „Tarp lygių lygūs ir laisvi“ (1988) ir daugelis kitų.
„G. Skvarnavičius visada ieškojo išraiškingos formos, papildydavo savo filmus tautosaka, vaidybos elementais, žaismingai pritaikydavo muziką“, – savo feisbuko paskyroje teigia J. Matonis.
G. Skvarnavičius buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys.
„Jau kelios kartos Lietuvos kino profesionalų bei žiūrovų su nuostaba ir susižavėjimu žiūri G. Skvarnavičiaus „kino feljetonus“ – unikalius trumpus filmus, „iš peties“ pliekiančius sovietmečio ydas. Dar ir dar kartą įsitikiname: G. Skvarnavičius – bene vienintelis, išdrįsdavęs į tų laikų gyvenimą pažvelgti su ironija ir net sarkazmu.
Tam nepakanka vien talento, profesionalumo, reikia ir paprasčiausios žmogiškosios drąsos. Ne vien savo „kino feljetonais“ išliks kūrėjas lietuviškosios dokumentikos istorijoje“, – prisimena J. Matonis.