G. Maruškevičiūtė-Tamošiūnė vizažu susidomėjo dar studijuodama teisę ir dirbdama modeliu.
„Kai dirbau modeliu, buvo įdomu matyti teatro arba renginių užkulisius. Galėdavau pamatyti, kaip galima transformuoti modelį. Kartais transformuodavo labai gerai, kartais labai blogai, o tada bėgdavai į tualetą taisyti ir „piešti“ iš naujo. Mane labai žavėjo tai, kaip grimo pagalba galima transformuoti žmogų.
Studijavau teisę ir, mano šeimos nuostabai, nedirbu nieko su tuo susijusio. Kaip ir visi, mano šeima manė, kad tai, kas susiję su grožiu, yra nieko gero ir į grožio sritį eina moterys, kurios nieko neišmano ir nieko daugiau nesugeba. Aišku, tai, ką dabar darau aš, yra vadovavimas įmonei. Galbūt aš jau net pasiilgstu ir tos grožio pusės nuo kurios ir pradėjau“, - pasakojo Gritė.
Jauna moteris pasakojo dar studijuodama sugebėjo pabaigti kelias makiažo mokyklas Vilniuje, tačiau gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė tuomet, kai Vilniuje savo seminarą surengė pats „SLA“ įkūrėjas Serge Louisas Alvarezas.
„Seminare paklausiau merginų, ar nenorėtų su manimi vykti į Prancūziją studijuoti. Aišku, kaip visada merginos su entuziazmu tai priėmė ir paskatino organizuoti kelionę. Tada priėjau prie paties Serge ir paklausiau, ar yra galimybė merginoms atvykti pasitobulinti. Jis iškart pasiėmė telefoną ir paskambinęs į Paryžių suderino, kiek tai kainuotų. Kai viską pradėjau organizuoti realiai, tai likau viena, tad taip viena ir išvažiavau mokytis į Prancūziją. Mano rezultatai buvo neprasti, tad iš Serge sulaukiau pasiūlymo atkurti „SLA“ akademiją Lietuvoje, nes tuo metu ji buvo uždaryta.
Iš pradžių aš nesupratau į ką lendu. Įkurti įmonę galima labai greitai ir paprastai, bet išlaikyti ją aukštame lygyje, suburti komandą, apimti distribuciją, mokymams pripildyti žmonių yra labai didžiulis darbas. Aš, galbūt, nesuvokiau to, kas manęs laukia, gal galvojau, kad bus kiti žmonės, kurie man pagelbės, bus tam tikri darbuotojai. Galimybių staigiai plėstis nebuvo, tai pirmus metus viską dariau visiškai viena“, - pasakojo G. Maruškevičiūtė-Tamošiūnė.
Moteris pripažįsta, kad dar ir dabar pasitaiko dienų, kai norisi viską mesti.
„Bet ir šuo kariamas pripranta. Būna emocinė, fizinė duobė, kai tu nebepajėgi ir dar koks nors darbuotojas neatliko pavesto darbo ir tuomet galvoji „nu, šakės, kam aš išvis tai darau?“. Tokia krizė man trunka kokias dvi valandas, o tuomet vėl pradedu dirbti ir viskas grįžta į savo vietas.
Man vyras dažnai sakydavo, kad jei sakau, kad nenoriu, tai gal dedame tašką ir viskas? Ir tada viskas sprogsta ir kunkuliuoja, nes šis verslas yra tarsi mano kūdikis, kurio niekam nesinori perleisti. Kad tokių krizių nebūtų, reikalingas kokybiškas poilsis ir dabar turiu tokią komandą, kad būna dienų, kai galiu pailsėti.
Kai dirbi sau, tai pats suvoki, kad tau reikia rezultatų ir niekas kitas už tave to nepadarys. Nelabai gali kažkuo pasitikėti, o jei gali, tai patiki darbus, bet jų vis tiek atsiranda vis daugiau. Kai įmonė plečiasi, tai viskas labai stipriai keičiasi ir darbų daugėja.
Jaunimo karta šiais laikais yra labai įdomi. Tarkime, tu negali palikti savaitei darbų, nes greičiausiai kas 2 dienas turėsi tikrinti, ar tikrai darbai padaryti, pagirti tą žmogų, ar pasakyti, kas negerai. Anksčiau daug kas sakydavo, kad verslas, tai 2-3 metų „atsimušimas“, o tada jau poilsis. Man atrodo, kad tai tarybinių laikų nusistatymas, kai įsukdavai verslą ir galėdavai atsitraukti. Šiais laikais, mano nuomone, nėra galimybių nė vienam vadovui atsitraukti. Jei atsitrauki bent dvi savaites, tai per jas viskas gali subyrėti“, - teigė moteris.
Verslininkė pasakojo, kad dirbti atėję jauni žmonės dažnai nėra patikimi. „Jie save pateikia geriau nei yra iš tikrųjų. Prisirašo CV to, ko nemoka ir tai pasimato pradėjus dirbti. Tuomet atsiranda spragos ir imi matyti, kad su tuo žmogumi nebegalėsi dirbti, bet jie nesupranta, kad įdarbinimas yra didžiuliai įsipareigojimai, tenka investuoti savo laiką ir tai didžiulė problema ypatingai mažesnėms įmonėms. Serge dabar 60 metų ir jis kaskart klausia manęs, ką daryti su ta jaunąja karta. Vadovams, kurie įdarbina jaunus žmones, patarčiau padaryti 2-3 atrankinius turus ir jų metu duoti kažkokias užduotis.
Kai paklausi žmogaus, pretenduojančio į vadybininko poziciją, kiek skambučių jis gali padaryti į dieną ir jis atsako „tiek, kiek reikia“, tai čia tikrai nėra geras atsakymas. Tau reikia įjungti smegenis ir pagalvoti, kad skambutis gali trukti tam tikrą laiką ir dirbi tam tikromis valandomis, tai juk gali paskaičiuoti, kiek tų skambučių pavyktų padaryti? Vadinasi, žmogus net neįdėjo pastangų ir dirbdamas tikrai jų nedės. Kita vertus, įmonėse reikia jaunų žmonių, jie turi grandiozinių idėjų ir yra puikūs idėjų generatoriai bei turi daug drąsos“, - svarstė verslininkė.
Savo kelią pradedančioms vizažistėms G. Maruškevičiūtė-Tamošiūnė pataria pirmiausia atidžiai išsirinkti mokytoją.
„Kai žmogus pabaigia mokymus, aš visada klausiu tokio dalyko: ar jums atrodo, kad baigus mokymus po 2 valandas vakarais, kas antrą dieną per mėnesį tu jau skaitai save vizažistu profesionalu? Ar norėtumėt, kad jus priimtų žmogus, kuris laiko save stomatologu, bet yra baigęs mėnesio kursus? Mums reikia praeiti metus laiko „košės“ t. y. renginių, televizijos, teatro užkulisių ir užsakymų, kad po metų laikytum save profesionaliu vizažistu. Bet kartais nepakanka ir metų.
Tai noriu pasakyti, kad tos merginos, kurios baigė mėnesio kursus ar makiažo kursus sau, tai atleiskit, merginos, bet jūs nesate vizažistės. Reikia kuo daugiau praktikuotis ir iš pradžių tai daryti nemokamai. Jei gali per 15 minučių televizijos užkulisiuose be streso padaryti pilną, gerą makiažą, kuris prieš kameras atrodys gerai, tada aš laikau tave profesionalu. Bet tam reikia labai daug praktikuotis ir labai gerai atsirinkti mokyklas“, - sakė verslininkė.
Daugelį nuolat stebina ir makiažo kainos Lietuvoje. Vienos vizažistės pasiruošusios makiažą atlikti už 30 eurų, o kitos nesibodi paprašyti ir gerokai daugiau. G. Maruškevičiūtė-Tamošiūnė teigė, kad į makiažo kainą įeina vizažisto išsilavinimas ir patirtis, naudojama kosmetika.
„Lietuvoje yra absoliuti nesąmonė. Labai trūksta, kad kas nors reglamentuotų, nuo ko priklauso tiek pačių mokymų, tiek makiažo kaina. Nes kad tos pačios paslaugos kaina galėtų skirtis nuo 15 iki 150 eurų - yra absoliuti nesąmonė. Prieš trejus metus Paryžiuje nuotakos makiažo kaina su jaunikio korekcija buvo 150 eurų. Tai jei mes taip sparčiai artėjame prie Paryžiaus, tai darosi įdomu“, - sakė verslininkė.
„Mis Lietuva“ titulą pelniusi jauna moteris ne kartą girdėjo sakant, kad turint tokią išvaizdą, ko gero, atviri visi keliai, tačiau pačios Gritės nuomone, grožis versle tikrai nepadeda – savo gebėjimus tenka įrodyti dukart stipriau.
„Moterims tenka nudirbti daugiau darbo ir tai yra labai apmaudu, bet jei esi pasiryžusi kažką kurti, tai juodai ir dirbsi. Visgi, kai klientai ir partneriai pamatys, kiek padarai ir užsitarnausi jų pasitikėjimą, tai bus labai lengva ir smagu dirbti. Tiesiog reikia užsitarnauti pasitikėjimą.
Įmonę įkūriau prieš daugiau ne dvejus metus ir buvau labai jauna, neturėjau patirties, tad man labai pagelbėjo mano vyras ir verslo konsultantas, tačiau dabar sprendimus priimu pati. Moterys daug ką priima moteriškai, kai tuo tarpu vyrai reaguoja šalčiau.
Mes pačios save apsisunkiname, aš esu emocionali ir man teko išmokti vyriško šaltumo, o tai kartais yra labai sudėtinga. Sunku išlaviruoti, nes kaip Gritė aš esu švelni, bet versle viskas turi vykti be emocijų. To neišmoksi tiesiog paskaičiusi knygų ir aš tai supratau tik per savo patirtį“, - sakė G. Maruškevičiūtė-Tamošiūnė.
Verslininkė atskleidė, kad sunkiausia buvo surinkti atsakingą komandą, tačiau iškyla ir kitų sunkumų. „Jei dabar vykstantys dalykai man būtų nutikę prieš dvejus metus – būčiau nusirovusi galvą, o dabar galvoju „įvyko, tai įvyko, ką darome toliau?“. Kaip moteriai sudėtinga, kad darbe išmoksti būti griežta, o namuose turi būti švelni. Tas vaidmenų maišymasis yra pakankamai sudėtingas. Kartais pagalvoju, kad vis tiek ateis momentas, kai mes turėsime vaikų ir kaip tada reikės suderinti buvimą gera mama, žmona, verslininke? Manau, tada bus didžiausi iššūkiai, o dabar, galima sakyti, kad jų neturiu, palyginus su moterimis, kurios turi vaikų“, - svarstė verslininke.
Kalbai pasisukus apie šeimą, G. Maruškevičiūtė-Tamošiūnė negailėjo pagyrų savo vyrui: „Prieš tai patyriau tai, ką reiškia, kai kitas tave laiko labiau šeimos žmogumi ir neleidžia tobulėti, o Andrius yra tas žmogus, kuris leidžia man daryti viską, ką aš noriu. Vienas kitą labai palaikome ir jis manęs tikrai „netarkuoja“ už tai, kad kai susipažinome kiekvieną vakarą jo laukdavau su vakariene, kad aš buvau tas ramybės uostas į kurį jis sugrįždavo iš savo darbo ir nusiramindavo mano glėbyje, o dabar yra taip, kad tiek jis darbe sunkiai dirba ir turi iššūkių bei streso ir dar grįžęs namo šaldytuve randa pasikorusią pelę.
Tuomet aš grįžtu namo dar vėliau už jį ir esu pilna įtampos, tad mes sprendžiame man iškilusias problemas. Vyras niekada man nėra pasakęs „žinai, gana, noriu žmonos namuose“. Žinau, kad jam yra sudėtinga turėti tokią žmoną, tačiau mano verslas būtų nieko vertas, jei aš neturėčiau savo vyro. Jei būčiau viena, tai net nežinau ar aš taip stipriai dusinčiau save dėl tos įmonės. Turiu mane palaikantį vyrą ir mano įmonė auga.“
Visgi, Gritė neslepia, kad šeima jai itin svarbu ir gimus vaikams ji norėtų jiems skirti daug laiko. „Norėčiau būti ta „mamiška“ mama. Mano mama labai daug dirbo, kai mes buvome paaugliai, tad mamos namuose neturėjome tiek, kiek galbūt norėjome. Manau, kad kiekvienam labai svarbus šeimos indelis, o dabar mes su vyru esame pačiame jėgų žydėjime, galime sau leisti daug dirbti bei vienas kitam padėti. Kol kas mano akademija yra kūdikis, kuris ką tik išlipo iš sauskelnių ir pradeda po truputį ropoti. Tai, kai atsistos ant kojyčių ir pradės bėgioti, tai tuomet aš galėsiu atsipūsti ir planuoti vaikus. Aišku, šiais laikais, planuok neplanavęs, jei dabar būtų, tai labai džiaugtumėmės“, - šypsojosi G. Maruškevičiūtė-Tamošiūnė.