– Dalyvaudama kino festivaliuose apvažiavai labai daug šalių. JAV buvote pirmą kartą. Kokie įspūdžiai?
– Nustebino ramūs, malonūs ir niekur neskubantys žmonės. Nemačiau storų ir piktų. Čikagos gatvių vaizdai neatitiko sukurtų stereotipų. Naujai suvokiau emigraciją. Apie ją daug kalbama, diskutuojama, tačiau kai atvažiuoji ir pamatai tokią daugybę savo tėvynainių, greičiausiai niekada nebegrįšiančių į Tėvynę, suvoki, kokia tai tragedija. Nežinau, kaip kitose šalyse, tačiau laimėję žalią kortą ar šiaip užsidirbti atvykę į Ameriką kasmet vis labiau tolsta nuo Lietuvos.
– Bet išvyko ne visi. Judu su vyro likote ir kuriate čia. Beje, kada supratai, kad nori būti režisiere?
– Ir dabar su liūdesiu prisimenu savo svajonę būti kultūros namų direktore ir turėti dramos būrelį. Ko gera, tada mano likimas būtų susiklostęs kitaip ir gal būčiau papildžiusi emigrantų gretas.
Kregždutė ir antinas
– Vaikai užauginti. Turi savo šeimas. Vadinasi, gyventi ramiau, daugiau laiko lieka kūrybai.
– Šeima tik didėja. Ją papildė dvi marčios ir anūkė. (Juokiasi). Šeima man visada rūpės. Būtų neįdomu gyventi be jos. Mes – ne vokiečiai, ne amerikiečiai, atsiribojantys nuo užaugusių vaikų, ir ne gruzinai ar italai, nepaleidžiantys viens kito iš glėbio. Mes – per vidurį. Ir tai puiku.
– Kaip po vienu stogu telpa du režisieriai? Juk menininkai – ambicingi žmonės. Ne paslaptis, yra vyrų, kuriems žmonos sėkmė kelia nemalonias emocijas, pavydą.
– Algimantas dažnai sako, kad aš esu kaip kregždutė – aukštyn žemyn, o jis kaip senas antinas skrenda tolygiai: nei per aukštai, nei per žemai, labai patikimai. (Juokiasi). Jei rimtai, mudu dirbame skirtingai. Mudviejų stilius skirtingas, nėra dėl ko konkuruoti. Prie jo statomų filmų aš dirbu antrąja režisiere. O antroji – visada tik antroji. Kai kuriu savo filmus dirbu viena. Man nereikia pagalbininkų. Jei blogai, jeigu skauda, turiu būti viena. Kai kuriu filmą irgi turiu būti viena. Turiu sulįsti kaip sraigė į savo kiautą.
Kai kuriu scenarijų ar galvoju, kaip montuoti nufilmuotą medžiagą kelis kartus per dieną einu pasivaikščioti į mišką. Miškas man yra kaip bažnyčia. Ten galiu išsikalbėti. Juk jeigu pripažįsti savo negerus darbus, nebūtina, kam nors juos šnibždėti į ausį. Svarbu būti sąžiningam pačiam sau. Taip ir kūryboje. Kai grįžtu po tokių pasivaikščiojimų, Algimantas manęs klausia, kiek sumontavau. Yra filmų, kuriems būdama miške ir scenarijų parašiau, ir nufilmavau, ir sumontavau. Tik viskas liko mano galvoje. Tų filmų niekas negali pamatyti, nėra pinigų jiems statyti. Tačiau yra ir privalumas – jokie kitikai negali turėti man priekaištų.
Manifestai ir darbai
– Dabar esi ne tik žinoma režisierė, bet ir dirbi su jaunąja kino menininkų karta. Muzikos akademijoje vadovauji kino ir televizijos katedrai. Ar patinka pedagoginis darbas?
– Niekada nemaniau, kad būsiu dėstytoja. Tačiau atsitiko taip, kad šviesios atminties Henrikas Šablevičius, buvęs mano dėstytojas ir kursinio darbo vadovas, pasiūlė pusmetį dėstyti dokumentiką. Ir štai jau aštunti metai tai darau. Man patinka, nes bendraudama su jaunais žmonėmis nuolat turiu palaikyti kultūrinę formą. Negali stovėti vietoje, nes tada tave atmes arba pats pajusi, kad metas išeiti.
– Ar mažai – trijų milijonų Lietuvai ne per daug norinčiųjų tapti aktoriais, režisieriais, operatoriais, prodiuseriais?
– Stoja daug. Pernai į penkiolika kino režisierių vietų pretendavo 100 žmonių. Daug baigusiųjų dirba reklamos srityje. Baigusieji režisūrą anksčiau jau imasi rimtų kino projektų. Tačiau skelbti manifestus yra viena, o tapti menininku – kas kita. Kiekvienas vertinamas pagal darbą, o ne pagal dešimties skelbtą manifestą. Šioje srityje svarbu, ką padarai tu, o ne bendraminčių būrelis. Po kuo pasirašai, už tai ir esi atsakingas.
– Lietuva – savų kraštas. Juk kolegos, pažįstami prašo per stojamuosius egzaminus atkreipti dėmesį būtent į jų atžalas?
– Būna, tačiau pavardė nieko nereiškia. Dažniausiai gamta kitoje kartoje ilsisi. Juk ir obelys vaisius veda pramečiui. Kalbant apie jaunąją kartą man susidaro įspūdis, kad jai reikia kuo greitesnio rezultato. Jie – prieš ilgas distancijas. Režisūros, montažo pagrindų galima išmokyti labai greitai, tačiau juk per studijų metus formuojasi asmenybė, jaunas žmogus bręsta kaip asmenybė. Jie nekantrūs, nori tuoj pat pinigų ir tuoj pat kurti šedevrus. Taip nebūna.
Kartais manęs gaili, kad aš gražiausius savo gyvenimo metus praleidau televizijoje filmuodama sovietmečio dokumentiką. Be reikalo. Viskas turi prasmę. Net tada, kai kalbindavau melžėją ar suvažiavimo delegatą, ir jie perrengti barbendavo privalomą tekstą, mačiau tikrąjį tų žmonių gyvenimą. Dariau tai, ko tuo metu reikėjo, o vėliau, kai atsirado laida „Po savo stogu“ prireikė to, ką mačiau už kadro. Gyvenime nėra kur skubėti, reikia nusiteikti ilgai ir skausmingai distancijai. Tarsi eitum paskui vaivorykštę įveikdamas vieną kalną po kito.
Nemoteriška profesija
– Ar nekyla pavydo kitos meno srities menininkams, kurie gali kurti paprasčiau. Kiną kuriantieji dažnai priklauso ne tik nuo kitų žmonių, pinigų, bet ir nuo oro sąlygų.
– Jei pagaučiau auksinę žuvelę, paprašyčiau, kad išmokytų mane groti, piešti, kad galėčiau dirbti neskubėdama, kad turėčiau teisę būti prastos nuotaikos, kad nereikėtų šypsotis tada, kai norisi verkti. Negaliu galvoti apie savo galvos skausmą, negaliu prasidėjus filmavimui guostis. Statant filmą galima sirgti ne ilgiau nei dvi dienas. Ilgesnį laiką niekas tavęs nepakeis. O režisieriui apskritai negalima sirgti.
– Sakoma, kad kino režisūra – ne moteriška profesija.
– Deja, tai tiesa. Dvylika ir daugiau valandų filmavimo per parą. Prisimenu „Dievų mišką“: žiema, šaltis, lauke diena iš dienos, psichologinė įtampa, grafikas. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, nesergi. Net nesloguoji. Užtat paskutinę dieną krinti kaip lapas, lyg kas būtų visas spyruokles atleidęs.
Kita vertus, valdingumas režisūroje naikina moteriškumą. Pamenu, kaip išsigandau, pirmą kartą Paryžiuje dalyvaudama dokumentinių filmų festivalyje pamačiusi koleges iš viso pasaulio. Supratau, kad ši profesija atima moterišką žavesį. Kai veidą nugairina saulė, šaltis ir vėjas, atrodai tikrai ne itin moteriškai.
Todėl, kai baigiasi filmavimų maratonas, man tikra palaima apsiauti batelius, apsivilkti suknelę, pajusti kvepalų dvelksmą. Tačiau moteris būdama fiziškai silpnesnė turi kitų privalumų. Ir tai ką gali padaryti moteris, negali padaryti vyras. Dievas kurdamas mus skirtingus suteikė moteriai daugiau jautrumo, emocionalumo, intuicijos, ir tai labai praverčia.
Kad patikėtų kiti– Jei savo gyvenimą galėtum atsukti atgal tarsi filmo juostą, ką keistum?
– Gyvenčiau mažame miestelyje. Dirbčiau kultūros namuose. (Juokiasi). Jei rimtai, bijočiau ką nors keisti. Negaliu įsivaizduoti kito vyro. Tik norėčiau suderinti jaunystės polėkį ir dabartinę išmintį. Tada būtų laimingesni žmonės, su kuriais gyvenu ir dirbu. Jei galėčiau grįžti į tą metą, kai sūnūs buvo maži, skirčiau jiems daugiau laiko, įdėmiau klausyčiausi jų klausimų ir atsakyčiau į juos, būčiau kantresnė.
– Naujausias filmas „Našlių pakrantė“ jau keliauja po festivalius. Kas toliau?
– Šį kartą – variantas, kai aš antroji režisierė. Algimantas kuria vaidybinį pilno metražo filmą pagal Jurgos Ivanauskaitės knygų motyvus. Kol kas jis neturi pavadinimo. Visi jaučiamės taip, tarsi liptume į Jono Biliūno Laimės kalną. Kiek akmenų išslys iš po kojų, kiek užkris ant galvos – galime tik spėti. Pasakysiu viena, savo bėdą lengviau išgyventi nei kito. Kai man nepasiseka, Algimantas sielojasi labiau nei aš dėl neigiamų kritikų atsiliepimų. O man labai rūpi jo darbas.
– Kur bus filmuojama, kas vaidins?
– Kol kas niekam neteikiame informacijos. Tokia ir Algimanto, ir mano nuostata.
– Ar esate prietaringi?
– Gal ir taip. Tradiciškai, prieš pirmos scenos filmavimą sudaužoma lėkštė ir kiekvienas pasiima po šukės gabalėlį. Negalima pradėti filmo pirmadienį. Todėl pradedame trečiadienį. Vieni iš pradžių imasi sunkiausių scenų, kiti – lengvesnių. Man svarbu, kad šalia būtų mano žmonės. Savos komandos subūrimas prilygsta kosmosui. Juk su ja praleidi visą filmavimą ir daugiau. Neduok Dieve, jei prasideda nesutarimai. Kartais reikia vieniems nuo kitų pailsėti, padaryti pertrauką.
– Kokios savybės svarbiausios režisieriui. Juk jo sumanymu turi patikėti dešimtys, o kartais net šimtai žmonių?
– Režisierius negali būti intravertas. Jeigu jis bus užsisklendęs žmogus, kad ir koks protingas ir kūrybingas būtų, nesugebės kitiems perteikti savo idėjos. Rašytojas gali kurti ir perteikti savo vaizdinius ant popieriaus, dailininkas – ant drobės, muzikas gali reikšti emocijas instrumento pagalba, o režisierius turi būti vedliu, sugebėti išaiškinti kitiems žmonėms, ko nori iš jų dėl vienos idėjos, išaiškinti kur visus ves. Jei suklysi, gali atsitikti kaip Piterio Breigelio paveiksle, kai neregys kitus neregius veda į bedugnę.