– Šis pastatymas yra jums išskirtinis, nes jūsų herojė Leonora pusę spektaklio apsimeta vyru tam, kad išgelbėtų kelėjime sėdintį savo sutuoktinį. Su kokiais sunkumais teko susidurti ruošiantis šiam vaidmeniui?
– Režisierius Oskaras Koršunovas nesistengė kažkaip stipriai suvyriškinti mano vaidmens. Šiais laikais, anot jo, kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo lyties, yra labiau vyriškas ar moteriškas, yra tiesiog žmogus. Todėl ta riba - labai trapi. Be jokios abejonės, tam, kad mano herojė Leonora galėtų gauti darbą kalėjime ir išgelbėtų savo mylimą vyrą, jai reikėjo stengtis slėpti savo moteriškumą, kurį pilnai atskleidžia tik operos pabaigoje, kai išaiškėja visa tiesa. Šis vaidmuo tikrai įdomus, tačiau labai sudėtingas visapusiškai, reikalaujantis didelio vokalinio meistriškumo ir fizinės bei psichologinės ištvermės. Su tokiais vaidmenimis paprastai susiduria jau rimtą patirtį turintys solistai, dažnai vadinami „vagneristais“, nes tai - labai monumentalus vaidmuo, skirtas „ilgų distancijų bėgikams“. Norėčiau pasidžiaugti, kad solistams labai padeda puikus dirigentas Martynas Staškus.