Į aistringą žveję Nijolę Narmontaitę, čiumpančią meškerę ir traukiančią žvejoti vos pamačiusią kokį nors vandens telkinį, vyrai skeptiškai žiūri ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Tačiau jos profesionalumas ir laimikiai stulbina. Taip pat kaip stulbina ir paprasti, bet genialūs žuvų gaminimo receptai.
Nuostabą kelia ir tai, kad būtent Nijolė į žvejybą įtraukė savo vyrą Paulių Kovą ir dabar abu į visas keliones – net važiuodami į koncertus, gastroles ar verslo seminarus – būtinai vežasi meškeres.
- Nijole, kada ir kaip atsirado pomėgis žvejoti?
- Mano tėtis buvo užkietėjęs žvejys, o mes abu buvome geri draugeliai – aš jam nuo mažens kompaniją žvejyboje palaikydavau. Vaikystėje, kiek save pamenu, buvau judri kaip vijurkas, lakstydavau nesustodama, kaip su propeleriu nugaroj įtaisytu, kad tik kur nusidaužt... O žuvaujant viskas atvirkščiai – reikia tyliai ir ramiai sėdėti, bet man kažkas nutikdavo – žvejyboje visada būdavau rami nė krust. Tėtis man buvo padaręs vaikišką meškerę, užmaudavo slieką, įmerkdavau į vandenį ir nutildavau ilgam.
Žvejot važiuodavome su tėčiu dviračiais, mindavom apie 7 km. Tik vėliau, kai tėtis nusipirko motociklą – taip vadinamą „emką”, mane įsimesdavo į „liulką” ir veždavosi žvejoti kaip karalaitę. Pakeldavo anksti, apie 5 valandą ryto, išsiruošdavome tyliai, kad nepažadintume mamos ir brolio.
- Keista – negi jūsų brolis nevažiuodavo kartu žvejoti? Juk berniukui, atrodytų, žvejyba labiau tinka?
- Ne, broliui žvejoti nepatiko, važiuodavau tik aš ir tėtis. Įdienojus prie ežero dviračiu atmindavo ir mama – atveždavo mums užkandžių. Tačiau tėtis sakydavo, kad mama visas žuvis išbaido, mes ji būdama gamtoje labai mėgo dainuoti, todėl į žvejybą jos stengdavomės neimti. (Juokiasi.)
Bet mama atveždavo visokių skanėstų – duonos, lašinukų, svogūnų, raugintų agurkėlių... Mmmm, kaip gamtoje toks maistas tinka, kaip būdavo skanu, net dabar prisiminus seilės tįsta.
- Kokia įsimintiniausia vaikystės žvejybos istorija?
- Žvejyba ant ledo! Tėtis iš savo „dublionkės“ man buvo pasiuvęs ilgus kailinius, nupirko „vailokus”, į kuriuos įtilpdavau net su batais, bet taip aprengta buvau kaip meška, net pajudėti negalėdavau – kaip tėtis pastatydavo, taip ir stovėjau... (Juokiasi.) Išgręždavo lede eketes, o aš atsigulusi ant pilvo su meškeryte traukdavau žuveles vieną po kitos. Net užmigdavau bežiūrėdama į vandenį, ant nosies nutįsęs užšaldavo varveklis, bet būdavo nepaprastai smagu taip žvejot.
- O užaugusi, galima sakyti, jau išplaukėte į didžiuosius vandenis, nes dabar su vyru žvejojate ne tik Lietuvos vandens telkiniuose, bet ir Norvegijoje bei egzotiškiausiose pasaulio šalyse?
- Didžioji žvejyba prasidėjo gyvenant kartu su Pauliumi. Keistai viskas apsijungė... Paulius taip pat vaikystėje žvejodavo, bet vėliau – nebe. Bet kai kartu nuvažiuodavome pas draugus į sodybas, aš vos pamačiusi kokį ežerą, iškart prašydavau valties, čiupdavau spiningą ir išplaukdavau žvejoti. Paulius vis dažniau išplaukdavo su manimi, ir aš jį įpratinau pamėgti žvejybą vėl.
Dabar jau abu esame fanatikai. Ežeras, jūra, tvenkinys – vos pamatome vandenį, iškart kyla noras žvejoti. Kai važiuojame į mano koncertus ar spektaklius arba į Pauliaus verslo seminarus ar susitikimus, patikriname geografiją – jei šalia yra nors koks vandens telkinys, imame meškeres ir visą žvejybos įrangą. Šalia mano koncertinių suknelių – meškerės ir blizgės išdėliotos, o šalia lagaminų – pripučiama valtis... (Juokiasi.)
Kol kas dar nesame žvejoję tik upėje, bet jau domimės ir svajojame apie museliavimą. Ir dar nebandėme poledinės žūklės, bet viskas dar prieš akis.
Įdomiausia žvejoti ten, kur esi ištyrinėjęs vandens telkinio dugną – žinai, kur kokios žolės, kur smėlis, kur dumblas. Dabar jau turime ir echalotą, ir kitokių gudrių prietaisų, tad žinome, kur kokios žuvys telkiasi, kokios reikia meškerės – ar plūdinės, ar spiningo. Jei daug žolių, spiningą prarasi. Vis tik žuvį pergudrauti yra didelis mokslas.
- Kaip sekėsi žvejyba egzotiškose šalyse? Kur buvo įdomiausia?
- Kai nuvažiuojame į bet kokią užsienio šalį, mums įdomiausia būna pažvejoti. Įspūdingiausia žvejyba man buvo Naujojoje Zelandijoje. Viskas ten įdomu, netikėta, nepažįstama, kartais net nejauku buvo kai kurias žuvis traukti, nes nežinai, ką ištrauki... Pamatai, pats išsigąsti – ištraukiau kažkokį velnią baisia galva, kitą – spygliuotą žuvį, trečią – ilgą kaip žaltys, traukiu iš vandens, o galo nesimato. Ir nežinai, ar ji nuodinga, ar valgoma... Brrr... Paulius Naujojoje Zelandijoje sugavo gruperį, aš – jūrų ungurį.
Labai patiko žvejyba ir Izraelyje. Įdomiausia buvo tai, kad mes užsimanėme žvejoti per šabą. O tu rask nors vieną žydą, kuris per šabą bent pirštą pajudins... (Juokiasi.) Bet mes radome vieną užkietėjusį žveją, kuris sutiko su mumis plaukti žvejoti, tik su viena sąlyga, kad jis pats nežvejos, o visą laiką dainuos, o aš jam turėsiu pritarti. Pasiėmė žydelis gitarą ir tokias žydiškas melodingas dainas mums dainavo, kad iki šiol negaliu pamiršti. Ir aš sudainavau jam lietuviškų dainų... Tiesiog nerealus koncertas jūroje! Ar pažvejojome? Taip, sugavome vieną mažą žuvelę, iš kurios, beje, žydas padarė sušį, bet šios žvejybos esmė tikrai buvo ne žuvys...
Buvome išplaukę ir į dar tolimesnius vandenis – žvejojome Fidžyje. Išsinuomavome valtį, bet su vietiniu žveju, nes tai buvo vienintelė salos valtis ir mūsų vienų niekas į vandenyną neišleido. Fidžyje pirmą kartą gyvenime džiaugiausi, kad man nekibo... Kodėl? Nes tokio grožio žuvų gyvenime nebuvau mačiusi! Geltonos, raudonos, dryžuotos, taškuotos, vaivorykštinės – gali tik žiūrėt ir žiūrėt... Man taip buvo gaila jas gaudyt... Paulius pajuokavo vietiniams, kad kol mano žmona nepagaus bent vienos žuvies, negalėsime grįžti į krantą. Aš nesupratau, kodėl jau temsta, o mes nė nesiruošiame į krantą grįžt. O jie laukia, kol man užkibs, nes svečio žodis – šventa. Tik vėliau man pasakė, kodėl, tada jau jiems paaiškinome, kad Paulius tik pajuokavo, nes jau buvo naktis, o mes dar vandenyne...
Kitą dieną ten prisigaudžiau žuvų sočiai – pirmą kartą gyvenime žvejojome su tokiais keistais prietaisais – su kažkokiomis ritėmis ant rankos. Iš pradžių reikėjo suprasti ir įgusti jas įvaldyti, bet pavyko puikiai.
- Tad dabar be žvejybos metų jau nebūna?
- Nebūna nei metų, nei mėnesio. Noras žvejoti tik augo ir auga. Nors vyrai, pamatę mane einančią žvejoti, vis dar žiūri skeptiškai, bet Paulius iš jų juokiasi, nes aš visada pagaunu pirmą ir – dažniausiai – didžiausią žuvį. (Juokiasi.)
Kiekvienais metais vykstame į didžiąją žvejybą Norvegijoje. Pernai mano laimikis – 22 kg menkė, kuri buvo prarijusi 4 silkes. Kai ištraukėme tas silkes, iš jos liko „tik” 18 kg, bet vis tik iš jūros aš traukiau tai 22 kg! Ta menkė buvo ypatinga, nes jos pilve išskrodę radome kablį su surūdijusia blizge, matyti, kad ji jau kelerius metus su ja plaukiojo. Trofėjinė menkė!
Norvegijoje jau esame ne naujokai – kai aptinkame geras vietas, jau galime iškart pasakyti, kad čia „eina” 10 kg žuvis, čia – 15 kg. Kartais ant vienos meškerės išsyk užkimba dvi po kokius 5 kg, bet jos blaškosi į skirtingas puses taip, kad atrodo, kad užkibo banginis...
- O ką darote su gausiu laimikiu Norvegijoje?
- Kaip trofėjų vežamės namo, bet, žinoma, tokių kiekių šiaip parsivežti negalime, tad jas išdorojame ir dedame į specialius šaldiklius. Porą šaldiklių turime ir namuose, bet juose yra ne tik žuvų, bet ir kitokių gamtos gėrybių – grybų, uogų, tad žuvis iš Norvegijos laikome šaldikliuose kitur. Tas žuvis dažniausiai skiriame Kalėdų dovanoms draugams, verslo partneriams, įmonėms.
Namuose vakarienei dažniausiai valgome žuvį – tokia pas mus tradicija. Ir nenusibosta! Reikia tik mokėti pasigaminti! Žinoma, Norvegijoje kai valgai tik ką sugautą menkę, su niekuo nepalyginsi – baltutėlė, sultinga, skani neišpasakytai, niekur kitur tokios nėra!
- Nijole, išduokite kelis receptus, kaip ir ką skanaus galima pasigaminti iš menkių ar kitų žuvų?
- Žuvį reikia pergudrauti ne tik žvejyboje, bet ir virtuvėje! (Juokiasi.) Išduosiu vieną skaniausių paslapčių – menkių ikrų blynelių receptą. Kai kurios sugautos menkės turi ikrų, iš jų ir gaminu blynelius. Receptas paprastas – reikia svogūno, česnako, šiek tiek miltų, šiek tiek manų kruopų, kiaušinių. Žinoma, reikia maltų juodųjų pipirų, druskos, kalendros. Viską išmaišai, gauni skystą masę – o kad masė skysta, nereikia bijoti, nes ji tokia ir turi būti – tada kabini šaukštu ir dedi į keptuvę su labai įkaitintu aliejumi. Iškeptus blynelius pabarstau šviežiais arba džiovintais krapais.
Važiuodama žvejoti visada su savimi vežuosi įvairių prieskonių – citrininių žuvies prieskonių, žuvies prieskoninių žolelių mišinį, persilado, Viduržemio jūros prieskonių – jų visada prireikia. Kaip skaniai iškepti menkes? Pačiu paprasčiausiu būdu: imu menkės filė ir kepu nedariusi nieko – į jokius miltus menkės niekada nevolioju, ir tik pačioj pabaigoj užbarstau žuvies prieskonių. Tiems, kas nebijo eksperimentuoti siūlau prie keptos menkės pasigaminti maskarponės padažą. Iš indelio išimi maskarponės sūrį, išlydai, sumaišai su pakepintais menkių ikrais arba ant sviesto pakepintomis krevetėmis. Nuostabus derinys! Kartais padarau trupininės tešlos pyragėlius su menkės filė – taip pat paprastas receptas, net nėra ką pasakot.
Tačiau turiu kitą savo firminį – marinuotų menkių kepenėlių receptą. Reikia šviežių menkių kepenėlių, lauro lapelių, pipirų grūdelių, muskato riešutų, druskos, kalendros. Į užsukamus nedidelius (iki 0,5 l) stiklainėlius dedu sluoksnį kepenėlių, sluoksnį lauro lapelių, pipirų, muskato, druskos, tada vėl menkių kepenėlių ir t.t. Dangteliais pridarytus (neužsuktus!) stiklainėlius sudedu į didelį puodą su šaltu vandeniu ir užverdu. Verdu apie 1 val. Per tą laiką iš kepenėlių išsiskiria taukai, susigeria prieskoniai. Tada atsargiai ištraukiu stiklainėlius ir užsuku. Tai yra nepaprasto skonio užtepėlė ant trapaus sausainuko ar duonos.
- Ar turite kokių nors ypatingų patiekalų, kuriais vaišinate per Kūčias?
- Norvegijoje gaminu ne tik menkes, bet marinuoju ir silkes. O šventėms jei norvegiškų nebeturiu, silkių perku čia, Lietuvoje. Būtinai su galvomis, pati jas skrodžiu, nulupu, pasidarau filė. Draugams skaniausia mano silkių asorti.
Imu vieną silkę, supjaustau gabaliukais, pakepinu svogūnų ir džiovintų baravykų, viską sudedu ant silkės, o ant viršaus uždedu graikinių riešutų. Tik juos būtinai reikia tris-keturis kartus nuplikyti verdančiu vandeniu, kol nusipils visas rudas skystis, po to išdžiovinti arba nusausinti popieriniu rankšluosčiu. Kai gražiai išdėlioji ant tos silkės, patiekalas atrodo kaip pyragas!
Kitoje lėkštės pusėje sudedu kitokią silkę. Pakepinu svogūnų arba porų, morkų, išmirkau razinų, pakepinu kartu. Viską sudedu ant silkės. O šios silkės esmė – žemės riešutai. Tik aš juos perku su visomis ankštimis, išaižau ir pakepinu, kad nusiluptų raudona luobelė. Tik tokie riešutai labai gražiai geltonai paskrunda, pirktiniai riešutai be odelių netinka – jie taip neapskrunda. Pakepintus riešutus labai gražiai išdėlioju ant silkės su morkomis ir razinomis – dar gražiau būna jei turiu kantrybės susmaigstau riešutus stačiai. Šie riešutai silkę padaro karališką!