Simona, kaip pati sako, yra mirtina smaližė, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be saldžių pagardų ir jų kepimo: „Namai kvepia cinamonu ir vanile, man kvapai labai svarbu, kartais kavos užkaičiu vien dėl gero namų kvapo. Mūsų pirmadieniai ne visada būna tokie puošnūs kaip šiandien, bet su Valdu stengiamės per kiekvienus pusryčius susikurti sau mažą šventę – pusryčių kultūra mums labai priimtina. Valdas šeimininkauja, aš kokį blyną iškepu, Valdas iš tų, kurie labai mėgsta serviruoti, jis yra stalo estetas.“
Simona šiuo metu gyvena kūryba: pati kuria šokio programas – su kolegėmis stato lengvas muzikines šokio miniatiūras, kuria pramoginį scenos meną šventėms ir renginiams.
„Šiuo projektu bėgame per mums artimus dešimtmečius – trečiasis, ketvirtasis, penktasis dešimtmečiai – ten šiek tiek užsibūname – šokame pagal to meto muziką, rengiamės to meto drabužiais, pasivadinome „Lonely lips“.“ Simona taip pat užsiėmusi teatrine veikla, vaidina Vido Bareikio spektakliuose, šoka Gyčio Ivanausko teatre, formai palaikyti lanko šokio pamokas Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Kitas taip pat kūrybinis, bet su šokiu mažiau susijęs bendras Simonos ir jos mamos projektas: „Su mama siuvame dvipusius lietpalčius. Kol kas tai tik pradžia, nežinau, kaip seksis ateityje. Pasivadinome „MD mother daughter“. Aš vis ieškau ir manau, kad gyvenimas yra per didelis užsiimti tik viena veikla. Nors žmonės sako, kad blaškausi, nepadarau kažko iki galo, bet aš taip jaučiu“, – pasakoja Simona.
Mama Simoną kadaise atvedė ir į baletą. Buvo laikas, kai Simonai šokis nebuvo mėgstamiausias užsiėmimas, bet pagaliau ji suprato be jo gyventi nebegalinti. „Yra dar tiek daug mano neatrastų baleto klodų, nors aš nesu klasikinė balerina. Turbūt save itin saugau, mokykloje atidaviau labai daug savęs, dariau tai, ko, atrodo, negalėjau padaryti. Ko gero, dabar tiesiog nebesinori taip savęs spausti, – kalba šokėja. – Kaip ir visur, baleto mokyklose yra ir gerų, ir blogų dalykų. Kita vertus, aplink yra tiek daug nuostabių kūrėjų, tave priimančių be jokių išankstinių nuostatų. Kartais jaučiuosi tarsi esanti nei ant žemės, nei danguje. Labai norėčiau metus kurti vieną numerį, padaryti viską, sukurti prasmingą judesį.“
Viešai ji dažnai pristatoma kaip aktorė, modelis, balerina... Paklausta, kuris iš šių vaidmenų jai artimiausias, atsako, kad negalėtų išskirti vieno įdomiausio, jai viskas labai įdomu. „Pakviečia į teatrą – man įdomu, pakviečia šokti – man taip pat įdomu, tad negalėčiau išskirti vienos įdomiausios veiklos, nors jaučiu, kad galėčiau būti ir namų šeimininkė, ir vaikus jau auginti – būtų labai gerai, viskas džiugina!“
Kurį laiką Simona gyveno Šveicarijoje, Ženevoje, čia ji šoko baleto studijoje, norėjo pažinti Vakarų pasaulio baletą: „Ženevoje sužinojau, kas yra baletas, tikras šokis, kai judėdamas gali pajausti erdvę, o ne lietuviškosios mokyklos muštrą.“
Gyvendama kalnuotoje Šveicarijoje Simona taip pat suprato, kokią didelę reikšmę gyvenime jai kuria vaizdas, matomas pro langą: „Man kalnai yra viskas. Matau kalnus ir daugiau nieko nereikia – pilnatvės būsena“, – šypsosi šokėja.
Vėliau ji persikėlė į Prancūziją, Lioną. „Tai nuostabios šalys ir miestai, ypač Lionas ir jo kultūra. O čia, Lietuvoje, kartais jaučiuosi lyg neturėčiau sparnų, tai labai keistas jausmas. Gal čia oras kaltas ar saulės trūkumas. Buvo labai sunku grįžti, bet sutikau Valdą ir viskas pasidarė šviesiau“, – pasakoja S. Paciukonytė.
Šį rudenį Simona ir Valdas sumainė aukso žiedus gražiojoje Korsikos saloje. „Tai buvo neįtikėtina, buvo sunku suprasti, kas vyksta, visi buvome tokioje euforijoje, tokiame nepaprastume, net keista... – prisimena Simona. – Nebuvo jokių vestuvių organizatorių, viską darėme patys, atrodė, tarsi planas būtų paruoštas kažkieno iš aukščiau. Mes tik ėjome ir ėmėme tai, ką mums duoda. Tai buvo tikra šventė – nuo žodžio „šventas“. Gamta ir kalnai labai daug davė. Bažnyčia, kurioje susituokėme, stūkso ant didžiulio kalno, nuo kurio, rodos, matyti visas pasaulis. Tas vėjas, Korsikos kvapai... Mane ta sala visiškai pakerėjo. Kažkada ten nuvažiavusi su tėvais leptelėjau, kad jei kada tuoksiuosi, tai tik čia. Kiekvienas nuoširdus noras išsipildo, tereikia jį paleisti į erdvę. Tai buvo sakraliai subtili šventė, palietusi mus visus, man iki šiol prisiminimai apie ją suteikia sparnus, ir tas šaltis lauke ne taip slegia...“
Simonos ir Valdo šeimoje žodis „teatras“ kartojamas labai dažnai. Na, o jų pačių kasdienybės užkulisiai, kaip ir daugumos: „Skaitome, žiūrime serialą „Daktaras Hausas“, einame į teatrą, lankomės kino festivaliuose, keliaujame, mūsų kasdienybė – įprasta, nėra nieko išskirtinio, – pasakoja Simona. – Dažnai net stengiamės vengti visų tų vakarėlių. Ir taip yra ką nuveikti, ką perskaityti. Daug laiko praleidžiame su mano šeima, kartu vakarieniaujame. Mes labiau linkę į namų jaukumą ir namų židinio saugojimą.“
Šv. Kalėdų laukimas Simonos ir Valdo šeimoje – ypatingas laikas. Simonai patinka šventinė suirutė: „Kai visi susieina, tarška lėkštės, kažkas svyla, močiutė kažkur lekia, visi tarsi kokie italai klegetuoja – man tai yra Kalėdų dvasia, nes tai taip gyva, gera tame dalyvauti. Tas bendrumas, kai visi turi vieną tikslą – pabūti kartu, pabendrauti, ir yra didžiausia šventė.“
Simona, per pasaulį žengianti puantais, papasakojo daug gražių istorijų – apie tai, kaip mama vaikystėje jai pasiuvo pūstą suknelę, kuria pasipuošusi ji ruošdavo namų darbus. Apie tai, kokia jautri ji yra kvapams ir garsams, apie vestuvinį šokį pagal seną gerą „Simply red“ dainą. Apie tai, ko jai trūksta šokio scenoje ir kaip ją pakerėjo Liono šokio mokykla bei pasirodymai Amerikoje. O pagaliau graži moteris prisipažino, kad jaučiasi gimusi ne tuo metu, jaučiasi iš kitų laikų ir kad visas mus supantis pasaulis jos galvoje dar yra papildytas ir kitu – jos įsivaizduojamu...
Daugiau istorijų ir nuotraukų – žurnale „Lamų slėnis“ / www.lamuslenis.lt