Iš naujo atrandamos užmirštos vertybės, išmokstama mėgautis paprastais malonumais. Daugeliui išgyventi padeda artimųjų ir nenusigręžusių sunkiu metu draugų parama. Ir, žiūrėk, sėkmė vėl atsigręžia.
Nesutiko atsisakyti principų
Žinomas žurnalistas, pelnęs ne vieną premiją, Vytautas Matulevičius dvejus metus buvo dingęs iš televizijos ekranų. Anksčiau jis vedė autorinę laidą Lietuvos televizijoje “Krantas”, kuriai netrūko žiūrovų ir gerbėjų. Tačiau dėl to, kad kėlė į viešumą politikų ir pareigūnų klaidas, piktnaudžiavimus ir korupciją, laida tapo valdžioje esančių asmenų nemėgstama, prisimena jos autorius.
Teko pereiti į Baltijos televiziją, kur toliau kūrė “Krantą”, vėliau pakeitusį pavadinimą į “Vytauto Matulevičiaus laida”. “Tačiau, nepaisant visų titulų, būtent už kovą su korupcija aš galų gale praradau net pačią galimybę dirbti žurnalisto darbą”, - neslėpdamas kartėlio sako V.Matulevičius.
Su žmona Svetlana auginantis paauglius sūnų Jurgį ir dukrą Agnę žurnalistas kelerius metus buvo likęs be darbo.
Jo paieškos buvo nesėkmingos. V.Matulevičius mano, kad buvo “blokuojamas” dėl to paties praeities šleifo - juk buvo savo laidose užkabinęs net Viktorą Uspaskichą, kitus žinomus žmones.
“Tie, kurie išdrįsta pasipriešinti sistemai, sutrypiami ir sunaikinami”, - yra sakęs žurnalistas.
“Iš pradžių gyvenau iš santaupų. Tačiau jos greitai baigėsi. Buvo sunku. Prisimenu, ruduo, vaikams reikia šiltų batų, o pinigų nėra”, - kalba žurnalistas. Jis svarsto, kad kiekviena situacija turi pliusų: greitai išmoko gyventi labai kukliai, nors televizijoje neblogai uždirbdamas buvo nuo to atpratęs. “Atrodė, kad tai tęsis visą amžinybę, todėl leidau pinigus laisvai”.
Labiausiai “pjovė” paskola būstui. Pardavę butą ir pasiskolinę pinigų Matulevičiai įsigijo senos statybos namelį. Finansininkė žmona taip pat neturėjo nuolatinio darbo. Kartais gaudavo užsakymų, tačiau nereguliariai, todėl griebdavosi ir vertimų.
“Padėjo ir parėmė šeima. Vaikai ir žmona nedejavo, nekaltino manęs, kad sunku, nėra pinigų. Brolis Algimantas, politikas, ištiesė pagalbos ranką, nepaisant mūsų skirtingo požiūrio į gyvenimą, palaikė sesuo, mama”, - šiltai atsiliepia apie artimuosius, kurie nenusigręžė, ištikus bėdai.
Kaip paprastai nutinka tokiais atvejais, V.Matulevičius pasitikrino, kas yra tikrieji draugai. Patyrus nesėkmę, liko tik keletas pačių ištikimiausių, o dirbant televizijoje telefonas kaisdavo nuo daugybės pažįstamų prašymų ir problemų.
Šį rudenį jį priėmė dirbti “Lietuvos ryto televizija”. Tačiau ir šį šansą V.Matulevičius galėjo prarasti. Vos pradėjęs dirbti sužinojo, kad kai kurie asmenys net keletą kartų domėjosi, kodėl jis buvo priimtas ir įvertino tai kaip iššūkį prieš juos.
“Aš labai dėkingas, kad mane pakvietė į “Lietuvos ryto televiziją”. Džiaugiuosi, kad vėl turiu darbą. Tačiau nėra lengva, mat esu individualistas, įpratęs dirbti vienas”, - neslepia, kad šiek tiek trūksta erdvės. V.Matulevičius turi naujų idėjų ir sumanymų, siūlo juos dabartiniams savo darbdaviams. Žurnalistas puoselėja viltis anksčiau ar vėliau sugrįžti į eterį su savo laida. Juk sėkmė nebūtinai nusigręžia visiems laikams?
Priverčia pajudinti smegenis
Verslininko Algimanto Jablonsko vardą šiuo metu daugelis, ko gero, tapatina su rankų darbo šokoladu. Šiam žmogui priklauso penkios parduotuvės “A.J.Šokoladas” Kaune ir Vilniuje, dar keturios tik prekiauja jo gardumynais. Neseniai “A.J.” šokoladas pradėtas pardavinėti ir Latvijoje.
“Į šią naują veiklos sritį pasinėriau prieš metus, žlugus ankstesniam verslui. Šiemet šokolado gamybos apimtys išaugo tris kartus, lyginant su praėjusiais metais. Pastebiu, kad vis daugiau žmonių įgyja priklausomybę nuo mūsų produkcijos ir nesistebiu, nes kartą paragavęs nebesupainiosi su masinės gamybos produktu”, - juokauja A.Jablonskas.
Ne vienas dar tikriausiai nespėjo pamiršti prieš kelerius metus Kaune ir Vilniuje veikusių restoranų “Kuba”, kuriuos lankytojai buvo pamėgę dėl skanaus maisto ir greito aptarnavimo. Šių restoranų savininkas taip pat buvo A.Jablonskas. Iš šalies atrodė, kad jo verslas klesti, restoranuose netrūko klientų. Todėl nustebino žinia, kad restoranai bankrutavo.
Finansinių problemų prispaustam A.Jablonskui teko parduoti dalį turto. Iširo šeima, teko atsisakyti erdvaus ir patogaus būsto. Tačiau verslininko nesėkmės neįveikė. “Viskas gyvenime juda, nestovi vietoje, todėl negalima prisirišti prie to, kas jau padaryta, ir sustoti. Turi nepasiduoti, kad ir kas nutiktų. Taip ir stengiausi elgtis”, - pasakoja A.Jablonskas.
Jo įsitikinimu, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Problemos, krizinės situacijos verčia įtempti smegenis. Pašnekovas įsitikinęs likimo, kuris yra virš mūsų visų, galia: “Jaučiu, kad jei jau lemta, tai daugelis dalykų, nepriklausomai nuo mūsų pačių, pasisuks viena ar kita kryptimi”. Likimo pirštą jis įžvelgia ir tame, kad ėmėsi būtent šokolado verslo.
“Iš tiesų viskas prasidėjo nuo filmo “Šokoladas”. Jį žiūrėjau kelis kartus ir man labai patiko. Po kurio laiko nuvykau į Belgiją pasižvalgyti. Tada dar nebuvo minčių, kad gaminsiu šokoladą. Tačiau ten netikėtai patekau į saldainių fabriką. Grįžau susižavėjęs, per du mėnesius ir gamybą sutvarkiau, ir parduotuvę įrengiau”, - prisimena verslininkas.
Tarp jo draugų buvo daug skeptikų, kurie sakė: ką darai, tau nepasiseks. Tačiau kai kurie palaikė naują idėją. “Pasirodo, kad ir aš, ir jie neklydo”, - kalba A.Jablonskas.
Jam labai pravertė patirtis gaminant ir prekiaujant skanėstais, kurios įgijo dar būdamas dviejų restoranų savininku. Tuomet pagal jo tetos receptą gaminamas vaflinis “Danutės” pyragas iš pradžių pardavinėtas tik restoranuose ir pamėgtas jų lankytojų, buvo pradėtas pardavinėti ir prekybos centruose.
“Dar turiu daug ką padaryti. Tos finansinės problemos, kurių turėjau, nėra visiškai išspręstos. Taip greitai neįmanoma su jomis susidoroti”, - sako radęs naują ir sėkmingą veiklos nišą verslininkas. Jo balse girdėti vien optimizmas.
