„Tai pirmosios Kūčios ir Šv. Kalėdos kai mes keturiese. Ak, tiesa, septyniese. Pamiršau, dar trys šunys! O kaip be jų? Septynerių taksė Bruknė nuostabi auklė – nuo vežimo neatplėši“, – džiaugsmu dalinosi R. Mikelkevičiūtė.
Žinoma moteris nusistebėjo, kaip auginami šunys skirtingai reaguoja į naują šeimos narį: „Vežėm iš ligoninės sūnaus daiktus namo, kad kalytės susipažintų su naujuoju gyventoju. Vienai – papūsk į uodegą, kitai – didelis rūpestis ir nerimas. Bruknė ir naktį kelias pažiūrėti, kas čia verkia, kokia beprotystė trečią valandą nakties nemiegoti? Gilė – kaip guli ant nugaros kojas užrietus, taip guli:„Kažkas rėkia? Tegu rėkia, parėks ir nustos“.“
Prieš tris savaites Jono-Antano susilaukusi R. Mikelkevičiūtė šias Kalėdas vadina stebuklingomis: „Gražesnės dovanos Kūčių ir šv. Kalėdų proga ir tikėtis negalėjome. Žiūriu į sūnelio veidą ir stebiuosi – vos gimus jo veide buvo daug rūpesčio, nuostabos, abejonių, atsargumo ir panašių emocijų, o dabar, praėjus vos 3 savaitėms, imu savo berniuką ant rankų, o jis žiūri į mane savo mėlynomis giliomis akimis ir vis dažniau šypsosi! Suprantu, kad gal ir nelabai sąmoningai, bet toje šypsenoje aš noriu paskęsti... Ir tas jausmas daro mane pačią geresne, atviresne, šiltesne, norinčia dalintis su kitais žmonėmis geriausiais, šilčiausiais dalykais, kuriuos turiu.“
Rūta atskleidė, jog Kūčios ir Kalėdos yra gražiausios šventės jos šeimai. „Taip buvo visą mano gyvenimą, nuo pat vaikystės. Gaila, kad nebeliko sniego ir šalčio. Iki šiol atsimenu kaip su tėvais ir seneliais einame pas kitus senelius „kūčiavot“, o nuo šalčio net tvoros braška, kelias it sidabru papiltas, virš galvos giedras žvaigždėtas dangus, aš aviu veltiniais ir tas anglimi kūrenamų trobų kvapas.. Man taip gaila, kad mano vaikai to gamtos grožio negali pajusti.“
Žinoma moteris papasakojo, kad močiutės kepti kūčiukai buvo labiausiai laukiami Kūčių vakarą. „Ant stalo visada būdavo mažiausiai 12 patiekalų. Visada juos suskaičiuodavau. Mano močiutė kepdavo labai skanius kūčiukus, kuriuos mes visad vadindavom „šlyžikais“ ir merkdavo į aguonpienį... Štai jo aš labiausiai laukdavau ir vis per vakarienę skuosdavau paslapčia į priemenę jo paragauti“, – sakė ji.
Kalėdinė eglutė R. Mikelkevičiūtei kelia didžiulę nostalgiją. „Ji visada būdavo gyva ir puošdavom ją ne tik žaislais, bet ir saldiniais ir vatos gabalėliais, kurie primindavo sniegą. Visada degdavo tikros vaško žvakutės. Dabar tokių nėra. Paryčiais skubėdavau iš lovos ir viena akim žiūrėdavu po egle –ar yra dovanų. Akivaizdžiai nerodydavau, kad labai rūpi, o rupėdavo velnioniškai tos dovanos“, – šypsojosi žinoma moteris.
Rūta tiki, jog visos tradicijos ateina iš šeimos, jos įskiepijamos augant, todėl ir eglutės puošimas bei Kūčių stalo tradicijos išliko tokios pat. „Puošti eglutę – visos mūsų šeimos reikalas. Tam skiriamas visas vakaras. Tai – savotiškas ritualas. Eglutė gyva, norisi namie kvapo, nors dar visai neseniai dukra Dominyka neleisdavo pirkti gyvos, nes jai gaila. Kūčių stalas suneštinis – giminės moterų rankų darbas. Be vyro mamos karpio ir mano mamos džiovintų grybų sriubos niekaip“, – šypsojosi ji.
Anksčiau šeima prie Kūčių stalo neapsieidavo ir be burtų: „Tirpdydavom vašką, traukdavom šiaudus iš po staltiesės, traukdavom kūčiukus. Dabar šie burtai aktualūs labiau dukrai. Vienos netikėčiausių Kūčių ir šv. Kalėdų buvo Šri Lankoje. Ten mes sugebėjom ir eglutę iš palmių lapų pasidaryti, ir net lietuvišką Kūčių stalą paruošti – viską vežėmės: ir kūčiukus, ir kalėdaičius. Tiesa žuvies pasigavom vietoje. Vietiniams buvo didelė atrakcija: kas per stalas ir patiekalai, kodėl jie laužia Kalėdaičius? Keistas jausmas, kai už lango 30 šilumos, palmės, smėlis ir vandenynas.“
„Kalėdų senelis vis dar ateina. Tiesa ne pro kaminą, o į kiemą. Kažkodėl nespėjame jo pamatyti, nors šunys ima loti visu balsu o maišą dovanų randame prie durų“, – šmaikštavo Rūta.