Pristatė dukters tapytą paveikslą
Šioje įstaigoje spalio pradžioje ji surengė vieno paskutiniųjų savo dukters darbų, paveikslo „Tu esi menas“ pristatymą. Atidengimo ceremonija įvyko prasminga proga. Spalio 7-tąją žinomai stilistei būtų sukakę 44-eri.
„Pažadėjau aš ir Agnei, pažadėjau ir jos aplinkai, kitiems žmonėms, kuriems ji yra iki šiol svarbi, kad aš tikrai apie ją kalbėsiu, nuolat rodysiu jos darbus. Kaip tik šitoje vietoje, vieno paveikslo galerijoje (mes taip vadiname šitą patalpą), yra pristatomas jos vienas iš paskutinių tapybos darbų. Kaip žinote, ji meną ne tik mylėjo, bet buvo baigusi dailės akademiją, buvo tam pasišventusi“, – sakė N. Jagelavičenė.
Jo tapybos procesas 2022 metais įamžintas ir video formatu. Ši medžiaga naudota paveikslo atidengimo metu, o N. Jagelavičienė sako, jog vaizdo įrašą, pasirodžiusį kartu su jos dukros darbų paroda, turėtų pamatyti kuo daugiau žmonių.
„Tai yra įrašas, kurį turi išgirsti visi, kurie galvoja, kad negali piešti, bet nori. Reikia tiktai turėti drąsos paimti teptuką ir savo visas mintis, kurios tuo metu kyla, išsilieti popieriuje.
Šis įrašas man, kaip mamai, labai svarbus. Jis reiškia, kad aš vėl matau ją gyvą. Aš matau ją gyvą. Žinoma, grįžta visi prisiminimai, kurie niekada, niekada nebuvo išėję, o žodžiai, kad „laikas gydo“, yra netiesa, nes šiandien, praėjus beveik dvejiems metams po jos išėjimo, suprantu, jog mane užgriūna ta baisi tikrovė ir tikra tiesa, kad niekada, niekada nebus kitaip. Niekada, niekada aš jos nebematysiu, tik ekrane. Todėl man buvo labai svarbu parodyti šį įrašą“, – neslėpė N. Jagelavičienė.
Žinoma moteris pastebėjo, kad pristatytas vaizdo įrašas yra svarbus ne tik jai, bet ir tiems, kurie prisimena jos dukrą, apie ją kalba.
„Tiems, kurie skaito jos knygas, naudojasi darbo knygomis, kurias jau išleidau, kurie mane sutikę sako: „Kaip jos trūksta“, nes daugumai žmonių ji davė stiprybės.
Ji paskatino gyventi, kurti, daryti, nebijoti ir būti savimi. O būti savimi šiandien kiekvienam yra labai svarbu. Noriu pridurti ir paskatinti apsidairyti aplink, pamatyti, vertinti, gerbti šalia esantį žmogų, nes kiekviena diena yra gyvenimo dovana, ją reikia pragyventi prasmingai, nes, pagal mano Agnės situaciją, gyvenimas gali baigtis rytoj“, – graudindamasi kalbėjo N. Jagelavičienė.
Be to, ji pridūrė, kad šis, pirmasis visuomenei pristatytas A. Jagelavičiūtės paveikslas yra ne paskutinis.
„Turiu dar ne vieną jos kūrinį, ir net neabejoju, kad ateityje, artimoje ateityje, tikrai surengsiu didesnę jos darbų parodą“, – sakė N. Jagelavičienė.
„Delfi“ primena, kad spalio 1-ąją, „Vieno paveikslo galerijoje“ buvo atidaryta A. Jagelavičiūtės kūrybos darbų paroda.
Žinoma moteris buvo ne tik ryški ir įtakinga stiliaus ikona. Moteris baigė Vilniaus dizaino kolegijos drabužių dizaino studijas, Vilniaus dailės akademijoje apsigynė tapybos bakalauro diplomą.
Vienuose paskutiniųjų savo interviu Agnė atviravo, kad ji stipriai pasiilgo tikro meno, kūrybos ir, jog neilgai trukus ketina tam skirti kaip įmanoma daugiau savo laiko.
Deja, 2022-ųjų gruodžio 28-ąją Lietuvą sukrėtė žinia apie A. Jagelavičiūtės mirtį. Jai buvo vos 42-eji. Agnės artimi bičiuliai patvirtino, kad moteris mirė nuo plaučių uždegimo komplikacijų.
Jaučia pareigą pratęsti dukters darbus
Neseniai interviu „Delfi“ ji prasitarė apie planus pagerbti savo dukters atminimą. Pokalbio metu Nijolės balse dažnai girdėjosi graudi nata, nepaisant to, kad visuomenėje ji – tarsi uola. Sėkminga, judanti savo tikslų link ir pozityvi. Galbūt dėl to žmonės nesijaučia kalti bandydami jai įgelti? Kaip Nijolei pavyksta užgniaužti skaudžius prisiminimus ir viešumoje atrodyti tvirtai?
„Iš to begalinio skausmo ir prisiminimų aš turbūt niekada neišeisiu. Gyvensiu su tuo visą savo likusį gyvenimą. Kaip aš sakau, iki paskutinio atodūsio. Tačiau aš turiu labai didelę aplinką, kuri mane besąlygiškai palaiko. Nepažįstami žmonės stabdo mane gatvėje, nori apkabinti. Sulaukiu krūvas žinučių, gaunu laiškus iš žmonių, kurie atsiprašo, kad kažkada kažką negražaus pasakė apie Agnę. Labai žaviuosi tokiais žmonėmis, kurie randa savyje drąsos man parašyti, kad kažkada negražiai apie ją atsiliepė.
Įsivaizduojate, žmogus išsivalė, pasikeitė ir tapo tikruoju žmogumi su atjauta ir supratimu. Tas begalinis palaikymas yra daug didesnis ir svarbesnis nei kažkoks vienos-kitos nelaimingos, visiškai nemąstančios arba apsimetinėjančios moters pasisakymas. Būna, bando pašiepti: „Žiūrėk, ji vėl šypsosi savo raudonom lūpom“. O tos lūpos raudonos būna ne šiaip sau – jos su kažkuo susietos. Aš suprantu, kad tai tų žmonių nelaimė, jų toks suopratis.
Tikrai būna dienų, kai atsikeliu ir galvoju, kad nieko gyvenime nenoriu. Bet tada į galvą ateina dvi Agnės frazės: „Ir tai praeis, mama“ bei „Tu gali“. Ji visada man sakydavo: „Tu gali“. Retai kada, bet kai aš ją susapnuoju, ji man atkišusi pirštą sako: „Mama, tu gali“. Ir aš tikrai galiu. Nes turiu labai didelių planų. Kad didelė žmonių dalis kuo ilgiau nepamirštų Agnės. Juk ji padarė tiek daug žmonėms, kurių net nepažinojo. Kai kurie iki šiandien dėkingi. Atsidaro internete jos rašytus tekstus ir paskui man parašo, kad jie ir toliau juos „veža“, skatina ir padeda gyventi.
Galvoju, kad ji nemirė, ji tik perėjo į kitą dimensiją. Ji tikrai yra kažkur aukštai, mus stebi. Ji net gi dalyvauja. Aš ją retkarčiais tiesiog fiziškai jaučiu šalia. Turbūt tai man ir padeda gyventi. Anąkart dar kažkas pasakė: „Mama, tu taip pasikeitei, pajaunėjai. Gal tau Agnė jaunystę siunčia iš viršaus?“. Aš net suklusau. Todėl aš ir esu stipri. Šiandien jau ir pati ne vienam galiu padėti rasti savyje stiprybę, supratimą, kad išėjusieji visada lieka su mumis. Ir kad labai svarbu tęsti tai, ką jie darė. Labai svarbu padaryti tai, ko jie nesuspėjo. Kai yra daroma tai, ko jie nesuspėjo, prisiminimas apie mirusįjį ir lieka toks ramus, elegantiškas, išlaikytas“, – kalbėjo Nijolė.
